Istorija
Dubingių istorija
1.1.
Nuo pirmųjų paminėjimų
Legenda:
žmonės pasakoja, esą prie ilgiausio Lietuvos ežero kadais gyvenę du broliai milžinai pavarde Bingiai – vienas jų šiapus, kitas – anapus ežero. Jie buvę tikri stipruoliai – jei vienas pasigesdavęs kokio kirvio, kitas be vargo galėdavęs jį persviesti broliui per ežerą. Susirengę juos aplankyti vietiniai žmonės sakydavo: „Einam pas brolius Bingius“! Kiti atitardavo: „Taigi, eiva pas du Bingius”… Du Bingius, Du-Bingius Dubingius Dubingius!
Istorija
Tikime milžinais ar ne, Dubingių vardas žinomas išties seniai: pirmą kartą jis paminėtas Livonijos kronikoje, aprašant 1334 m. Livonijos ordino puolimą prieš Lietuvą. Vokiečių kronikininkas Hermanas Vartbergė tuomet rašė, kad 1334 m. šis ordinas, vadovaujamas paties ordino magistro Everhardo iš Munheimo, surengė žygį į Lietuvą. Tuokart riteriai nusiaubę ir Dubingių žemę – nužudę 1 200 lietuvių vyrų ir moterų. Ten pat užfiksuoti ir kiti, 1373 m., 1375 m., išpuoliai. Antrojo žygio metu kalavijuočiai plėšė Dubingius 8 dienas ir naktis, išsivedė į nelaisvę 1000 vyrų ir moterų, pasigrobė daug arklių ir kitokio turto; per trečiąjį išpuolį niokojimai tęsėsi dešimt dienų, išsivaryta 600 belaisvių.
Kovoms nurimus, kalvotoje Dubingių saloje (vėliau tapusioje pusiasaliu) kūrėsi Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto dvaras, o pats miestelis plėtėsi ant kalvos, ežero draugėje. Lietuvą valdant Vytautui Didžiajam Dubingiai buvo tapę strategiškai labai svarbia valstybės vietove, administraciniu, kariniu, ūkiniu centru. Kunigaikštis čia buvo pastatęs pilį, sustiprinusią Vilnių supantį gynybinį pilių žiedą. Žinoma, kad 1415 metais toje pilyje didįjį kunigaikštį lankė Lenkijos karalius Jogaila su karališkąja svita, o po penkerių metų, 1420 m., Vytautas jau rašė žinią Didžiajam ordino magistrui, esą Dubingiuose pastatyta pilis, priklausanti Vilniaus gynybinei sistemai, ir jo funduojama Šv. Dvasios bažnyčia.
1.2.
Radvilų laikotarpis
Tolimesnė piliavietės raida rašytiniuose šaltiniuose atsekama jau tik nuo XV a. pab. – XVI a. pr., kai apie 1508 m. ji atiteko Radviloms.
Iki pat XVII a. vidurio Dubingiai glaudžiai siejami su Radvilų giminės iškilimo ir suklestėjimo istorija ir tampa Radvilų Biržų-Dubingių kunigaikštystės istoriniu centru, vienu iš reformacijos centrų Lietuvoje. Radvilų čia užsimota plačiai: saloje buvo pastatyti prabangūs mūro rūmai su iždine, kalėjimu, alaus rūsiais, arklidėmis ir priestatais. Tuo metu Dubingiuose veikė drobės audyklos, viena pirmųjų Lietuvoje popieriaus dirbtuvių. Šiandien tai primena tik menkai išlikę rūmų griuvėsiai, archeologiniai radiniai: langų stiklų duženos, ypač gausi krosnių koklių kolekcija su Vyčiu ir karališka Žygimanto Augusto monograma. Dubingių kunigaikštystė buvo nualinta per 1655–1660 m. Šiaurės karą ir siautėjusį marą.
Daugiau apie Radvilų laikotarpį Dubingiuose skaitykite čia.
Plačiai žinoma, kad su šia vieta yra siejamas ir legendinės Lietuvos-Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės vardas – 1541 m. Dubingių pilyje ji gyveno net keturis mėnesius, iš čia rašė dažnus laiškus savo vyrui karaliui Žygimantui Augustui, kurie yra publikuoti R. Ragauskienės ir A. Ragausko studijoje „Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. Studija apie XVI a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės moterų korespondenciją.”
1.3.
Tiškevičių epocha
XVII a. antroje pusėje, pagrindine Radvilų pilimi tampant Biržams, prasidėjo liūdnojo Dubingių nuosmukio laikas, užsitęsęs neleistinai ilgai. 1808 m. Dubingius nusipirko grafas Mykolas Tiškevičius, šiai giminei Dubingių valda priklausė iki pat žemės reformos, vykusios tarpukario Lietuvoje. To meto planai piliavietės vietoje žymi tik buvusių pastatų griuvėsius – visa kita teritorija nurodoma kaip dirbami laukai ir šienaujamos pievos. Istorikų šis laikotarpis nagrinėtas palyginti negausiai.
Permaininga Dubingiams buvo ir XX a. pirmoji pusė.
Miestelis dėl susidariusios sudėtingos geopolitinės padėties atsidūrė tuometiniame Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Apylinkių senoliai iki šiol mena istorinius įvykius, kasdienio gyvenimo epizodus, susijusius su demarkacinės linijos atsiradimu, tuo metu įsigalėjusia atkaklia krašto lenkinimo politika ir tautine nesantarve tarp lietuvių ir lenkų. Tai buvo laikmetis, pažymėtas tautinės tapatybės krizės, tautinių rietenų ir dramatiškų, net kruvinų įvykių ženklu. Ką jau kalbėti apie kraštą išvarginusius I ir II pasaulinius karus. Vienas skaudžiausių kruvinų lietuvių ir lenkų susikirtimų – Glitiškių žudynės, vykusios 1944 m., pasėjusios dar gilesnį susipriešinimą tarp miestelio ir jo apylinkių gyventojų, nusinešusios tiek lietuvių, tiek lenkų gyvybių. Tais pačiais metais šių apylinkių žmonėms teko patirti ir Lauryniškių žudynių dramą. Dar viena skaudi ir neužgydoma žaizda – Dubingių miestelio žydų žudynės, įvykusios 1941 m. liepos 18 d., rugpjūčio 18 d., rugsėjo 5 d. Egzekucijų vietos buvo netoli Giedraičių, Kamaraučiznos miške ir Pivonijos miške prie Ukmergės. Apie žydų bendruomenės gyvenimą Dubingiuose ir istorinę skriaudą jų bendruomenei skaitykite pokalbyje su Dubingių bendruomenės atstove istorike Vaida Navickaite-Šakėniene:
Sovietinės okupacijos metais
Dubingiai buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Veikė felčerių ir akušerių punktas, kultūros namai, mokykla, paštas, biblioteka. Miestelis buvo lengvai pasiekiamas iš Vilniaus ir kitų gretimų miestų – į jį važiavo gana nemažai visuomeninio transporto. Apie šį laikotarpį daug įdomių detalių sužinome iš dubingiškio fotografo mėgėjo Jono Giedrio pasakojimų ir fotografijų:
Atkurta Nepriklausomybė
Atkurtos Nepriklausomybės Dubingiai sulaukė gyvi, bet su gerokai primiršta istorine vietovės šlove. Tikrai ypatingi miesteliui buvo 2004 metai, kai atliekant Dubingių piliavietės bažnyčios kasinėjimus buvo surasti Radvilų giminės atstovų palaikai. Susilaukta didžiulio žiniasklaidos dėmesio, suaktyvėjo piliavietės tyrinėjimai. 2009 m. Radvilų palaikai iškilmingai buvo perlaidoti Dubingių piliavietėje, kriptoje. Dubingių piliavietė yra paskelbta Lietuvos kultūros paminklu ir įtraukta į Archeologinių vietų sąrašą. 2012 metais liepos 6-ąją, minint Valstybės dienos šventę, įvyko iškilmingas Radvilų rūmų liekanų ekspozicijos atidarymas, tais pačiais metais mecenatų Aurelijaus ir Aurelijos Rusteikų pastangomis, jų ir iš dalies – bendruomenės lėšomis pradėta statyti Šv. Jurgio bažnyčia. Šiuo metu bažnyčia pastatyta ir veikia, joje aukojamos Šv. Mišios, vyksta sakraliosios muzikos festivalis, kiti kultūriniai renginiai. 2008 m. buvusioje karčemoje įsikūrė Asvejos regioninis parkas, jame įrengta puiki ekspozicija, vyksta įvairios edukacijos. Dubingiai akivaizdžiai išgyvena istorinį, kultūrinį ir dvasinį atgimimą: atgyja vietinė bendruomenė, prie jos jungiasi „sodybiečiai” – žmonės, įsigiję Dubingių krašte vasarnamius arba atvykę čia gyventi nuolat. Išaugusi ir sustiprėjusi bendruomenė turi gražių ambicijų ir pagrįstų vilčių sugrąžinti Dubingiams buvusį garsą ir padaryti šią vietą kultūros bei turizmo traukos centru.
Apie bendruomenės iniciatyvas, nuveiktus darbus ir lūkesčius skaitykite čia:
1.5.
Barbora Radvilaitė Dubingiuose
Legenda
Iki dabar dar sklando gandai, esą Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas nutapytas žiūrint į Barboros Radvilaitės portretą, o gulbės į Lietuvą atkeliavo, nes tai buvusi įstabi Žygimanto Augusto dovana jo mylimajai. Tačiau menotyrininkai sąsajų tarp Aušros vartų madonos ir Barboros atvaizdų neranda, o gulbės Lietuvoje jau buvo žinomos ir anksčiau. Įvairių legendų bei mitų esama ir daugiau. Jei pasirinksime jais tikėti – ko gero, niekam nebus blogiau. Svajonės ir mieli pramanai tebus graži šios meilės istorijos ir mūsų gyvenimų puošmena.
Istorija
Apie Barboros kilmę. Barbora Radvilaitė, žymiausia moteris LDK istorijoje, pagarsėjusi kerinčiu grožiu ir legendomis apipinta meilės drama, gimė 1520 m. gruodžio 6 d. Jos šeimos istorija iškalbinga, daug pasakanti apie Barborą supusią aplinką.
1.6.
Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios istorija
Dubingių katalikų bažnyčios, kaip ir šio krašto, istorija yra permaininga. Žinoma, kad šventovė XV a. pirmoje pusėje Asvejos ežero saloje buvo pastatyta Vytauto Didžiojo iniciatyva. Jos atvaizdų, deja, išlikę nėra. Kaip žinia – vėliau, Radvilų valdymo laikais, kurie prasidėjo XV a., Mikalojui Radvilai Rudajam atsisakius katalikybės ir apie 1564 m. tapus kalvinistu, šventovė apie 1565 m. atiteko evangelikams reformatams. Maža to, Jonušo Radvilos valia 1620 m. išaugo nauja mūrinė renesanso stiliaus šventovė, vėliau tapusi Radvilų giminės mauzoliejumi. Nenuostabu, kad šios permainos įskėlė nesantarvę tarp katalikų ir reformatų – būta ilgų bylinėjimųsi ir teismų, kurių sprendimu (1672 m.) Radvilos Dubingiuose turėjo pastatyti bažnyčią katalikams.
1.7.
Bibliotekos istorija
Bepigu kultūros židinį užkurti miestų ar rajonų centrų bibliotekose – ir rengėjų, ir lankytojų ne stygius. O mažuose miesteliuose viskas priklauso nuo vieno bibliotekos vadovo (kuris, žinoma, kartu yra ir bibliotekininkas), atsidavimo. Tai liudija ir Dubingių bibliotekos istorija. „Apie 1948–1949 metus Dubingiuose veikė klubas-skaitykla. Klube-skaitykloje buvo nedidelis kiekis knygų rusų ir lenkų kalbomis. […] Tuo metu klubas-skaitykla buvo įsikūrusi Jono Noreikos nacionalizuotame name. Pats namo šeimininkas buvo išvežtas į Sibirą“, – rašoma gražiu dailyraščiu surašytoje istorijoje, žyminčioje bibliotekos ištakas.
Išsami medžiaga apie Dubingių bibliotekos istoriją rengiama.
1.8.
Dubingių štetlas
O, jeigu Dubingiuose vėl kvepėtų chala ir beigeliais… Kiek kitaip viskas būtų, ir ne tik Dubingiuose!
Tačiau tik per tris lemtingas 1941 m. dienas miestelio žydų bendruomenė – apie 100 žmonių – buvo sunaikinta. Globali tragedija – holokaustas, nusikaltimas žmonijai, žydų tautai, Lietuvos piliečiams, Dubingių miestelio gyventojams, mūsų tėvų, senelių, prosenelių kaimynams ištrynė visą istorijos epizodą, palikdama tik dalį dar nesunaikinto naratyvo ir materialaus paveldo. Bendruomenės nebėra, telieka aukų pagerbimo, atminimo įamžinimo darbai, ženklinami emociškai „nepatogaus“ konteksto. Ne mažesnis moralinis nusikaltimas – neprisiminti, nutylėti šią tragediją, neieškoti žuvusios didelės dalies Lietuvos istorijos pėdsakų. Kartais, kai tai yra paranku mums, ties jais sustojama tik paviršium, tik trumpam, spekuliatyviai prisimenant kokio nors garsaus pasaulio žmogaus litvakiškas šaknis…
Dubingių štetlas nėra vienintelis užmirštas žydų gyvenimo liudytojas, tokių miestelių Lietuvoje daug. Jame nebėra sinagogos, išlikę vos keli žydams priklausę trobesiai, išsaugotas pluoštelis užfiksuotų senolių pasakojimų – tai mokytojos Lionginos Giedrytės, istorikės, sąmoningumu pralenkusios laiką, nuopelnas. Jos sukauptame etnografinio muziejaus fonde saugomas vienintelis tokių prisiminimų aplankas.
Keletas istorinių faktų
Remiantis Yad Vashem archyvų duomenimis, Dubingiuose žydai apsigyveno XIX a. viduryje. Pagal M. Jučą (kolektyvinė knyga „Dubingiai“, 1971 m.) 1838–1848 m. miestelyje gyveno 10 gyventojų, iš jų 6 žydai. Daugelis jų dėl ekonominių sąlygų jau XIX a. pab. emigravo į Kubą, Kanadą, Pietų Afrikos Respubliką ir Izraelį. Iki Antrojo pasaulinio karo Dubingiuose gyveno virš 20 žydų šeimų, arti 100 žmonių.
Pagal 1974 m. atliktus tyrimus nustatyta, kad sinagoga buvo pastatyta XIX a. viduryje, vadinasi, tuo metu litvakai šiame miestelyje jau gyveno sėsliai – jų nuosavybei priklausė ne mažiau 10 gyvenamųjų namų. Tai leido įteisinti vietos žydų bendruomenę ir steigti maldos namus. Vieta jiems pasirinkta slėnyje – matyt, dėl to, kad čia buvo laisva žemė. Be to, buvo siekta sutelkti autonomišką miestelio fragmentą – Dubingių žydų bendruomenės centrą, susidedantį iš sinagogos, skerdyklos, pirties ir keleto gyvenamųjų namų.
1842 m. miestelio centre buvo pastatyta karčema (smuklė), nuomota žydų. Ją supo gyvenamieji namai, keletas jų priklausė žydams, nors dauguma šeimų gyveno nesutelktai – jų sodybos buvo išsklidusios po visus Dubingius.
Taip pat skaitykite
Kitos temos, kurios gali patikti
