Legenda:
iki dabar dar sklando gandai, esą Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas nutapytas žiūrint į Barboros Radvilaitės portretą, o gulbės į Lietuvą atkeliavo, nes tai buvusi įstabi Žygimanto Augusto dovana jo mylimajai. Tačiau menotyrininkai sąsajų tarp Aušros vartų madonos ir Barboros atvaizdų neranda, o gulbės Lietuvoje jau buvo žinomos ir anksčiau. Įvairių legendų bei mitų esama ir daugiau. Jei pasirinksime jais tikėti – ko gero, niekam nebus blogiau. Svajonės ir mieli pramanai tebus graži šios meilės istorijos ir mūsų gyvenimų puošmena.
Istorija
Barbora Radvilaitė, žymiausia moteris LDK istorijoje, pagarsėjusi kerinčiu grožiu ir legendomis apipinta meilės drama, gimė 1520 m. gruodžio 6 d. Jos šeimos istorija iškalbinga, daug pasakanti apie Barborą supusią aplinką.
Apie Barboros kilmę
Tėvas – Jurgis Radvila, Vilniaus kaštelionas ir didysis Lietuvos etmonas. Būtent jam įsigijus valdą Dubingiuose prasidėjo Dubingių kunigaikštystės istorija, įstabiais likimo vingiais vėliau atvedusi čia ir Barborą.
Motina – Barbora Kola iš Mažosios Lenkijos, Stulpų giminės duktė.
Jos brolis – Mikalojus Radvila Rudasis, Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas, garsus karvedys, už nuopelnus kovose gavęs Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą, aktyvus reformacijos šalininkas, be kitų didelių nuopelnų reformacijai Dubingiuose fundavęs evangelikų reformatų bažnyčią. Palaidotas Dubingiuose.
Jos pusbrolis – Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris ir didysis maršalka Mikalojus Radvila Juodasis. Intelektualas, didikas, valstybės veikėjas, kurio dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais. Lietuvoje jis įkūrė nepriklausomą reformuotą Bažnyčią, formavo ir grindė nepriklausomą evangelišką doktriną, išleido daug įvairių leidinių. Palaidotas Dubingiuose.
Kokia ji buvo?
Pati Barbora buvo gavusi neblogą išsilavinimą namuose, puikiai mokėjo lenkiškai ir rusėniškai. Lietuviškai, lotyniškai ar itališkai, kaip kartais teigiama įvairiuose per 400 metų kurtuose pačiuose įvairiausiuose mituose, ji nemokėjo. Buvusi ypatingo ir savito grožio, labai mėgusi dabintis. Štai, iš Dubingių laiške savo motinai ji rašė, prašydama priemonės veidui skaistinti: „Mieliausioji ponia mamyte. Labai prašau Jūsų Malonybės baltalų, nes jų nė trupučio nebeturiu.” (R. Ragauskienė, A. Ragauskas. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. Vilnius, Vaga, 2001).
O štai Karališkojo siuvinėtojo Sebaldo Lincko 1549 m. siuvinėtos suknios karalienei Barborai. “Pirmiausia, ką dariau velionei karalienei Barborai 1549 metais. Siuvinėjau suknią iš raudono aksomo, perlais ir auksu liemenį, rankoves ir tris apvadus palei apačią, už ją uždirbau 100 auksinų. Taip pat suknią iš juodos medžiagos, siuvinėjau perlais liemenį ir rankoves, už tą suknią uždirbau 40 auksinų. Taip pat siuvinėjau suknią iš juodo aksomo, perlais du apvadus palei apačią, už ją uždirbau 60 auksinų. Taip pat suknią iš geltonos medžiagos, siuvinėjau septynis apvadus palei apačią, liemenį ir rankoves iš baltos medžiagos, už ją uždirbau 50 auksinų. Taip pat suknią iš tamsaus aksomo, siuvinėjau šešis apvadus iš lelijų su auksiniais raišteliais, už ją [uždirbau] 40 auksinų. Taip pat suknią iš balto tabino, siuvinėjau platų apvadą iš lelijų ir žalio aksomo, už ją uždirbau 15 auksinų.” (R. Ragauskienė. Barbora Radvilaitė. Vilnius, Vaga, 1999).
Dėl komplikuotos ir daugumai to meto dvariškių nepageidautinos vedybų su Žygimantu Augustu istorijos, taip pat dėl istorinių faktų stygiaus per 450 metų apie Barborą buvo paskleista ir daug nemalonių istorijų: esą ji buvusi paleistuvė ir burtininkė, antraip kaip gi būtų pavergusi karaliaus širdį? Kitas kraštutinumas – ji buvo piešiama kaip moteris, pasiaukojusi dėl tėvynės. Žinia, kaip ir visos karalienės ji dalyvavo valstybės reikaluose, tačiau kokios nors ypatingos galios ar reikšmės neturėjo. Pagaliau – juk mirė būdama labai jauna – nesulaukusi nė trisdešimties. Todėl gera ją pažinti kaip stiprią, nuovokią ir žavią moterį, kuriai buvo lemta labai pamilti.
Garsioji meilės istorija ir apsilankymas Dubingiuose
1536 m. Barbora ištekėjo už Stanislovo Goštauto, tačiau santuoka truko vos keletą metų – jos sutuoktinis po trumpos ligos mirė. O kai į anapilį išėjo pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta, šis pradėjo lankytis pas kaimynystėje gyvenusią Barborą. Užsimezgė ypatingas ir gilus ryšys, dėl kurio Žygimantas buvo pasirengęs net paaukoti savo karūną, ir jį vainikavo 1547 m. rugsėjį įvykusios slaptos vedybos. Netrukus Žygimantas išvyko į Lenkiją kovoti už jų santuokos pripažinimą, o Barborą išsiuntė į Radvilų dvarą Dubingiuose. Kelionė buvusi sunki, išsiskyrimas su vyru ilgesio pilnas, ateitis varginamai neaiški. Tai turėjo įtakos Barboros sveikatai. Dubingiuose Barbora gyveno keletą mėnesių, jie nebuvo jai džiaugsmingi, iš čia dažnai rašė laiškus, kurie, laimė, išliko ir yra publikuoti aukščiau cituotoje R. Ragauskienės ir A. Ragausko knygoje.
Nelaukta atomazga
1548 m. Žygimantas Augustas, perimdamas paveldėtą Lenkijos sostą, paskelbė apie savo vedybas su Barbora ir, padedamas Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Mikalojaus Radvilos Rudojo, atkakliai siekė savo tėvą bei Lenkijos didikus pripažinti vedybas ir karūnuoti Barborą Lenkijos karaliene. Kilo rimtas sąmyšis, santuokai priešinosi jo motina Bona Sforca ir lenkų didikai, taigi Barborai vėl teko išgyventi įtampų kupiną laiką – ji karūnuota tik 1550 m. gruodžio 7 d. Vavelio katedroje. Greitai po karūnavimo Barbora sunkiai susirgo ir 1551 m. gegužės 8 d. mirė ant mylinčio savo vyro rankų.
Kaip kad dažnai nutinka, istorija kupina paradoksų. Tai sakytina ir apie Barboros likimą. Kad ir trumpai trukęs, karūnacijos triumfas paliko gilų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir kitų LDK istorinį palikimą perėmusių šalių kultūroje, istoriografijoje. „Nepageidautina karalienė” tapo istorine Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos heroje: apie ją buvo ir tebėra rašomos knygos, kuriami spektakliai ir filmai. Tik ji pristatoma kaip žymiausia ir gražiausia, bet jau ne Lietuvos, o minimų šalių moteris…
Liko mieste, kuriame išmoko mylėti
Žygimanto Augusto gedulas buvęs skausmingas ir ilgas. Vykdydamas žmonos valią, Barborą jis palaidojo ne Krokuvoje, bet Vilniaus katedroje, mieste, kur prabėgo jos vaikystė ir kur ji sutiko savo gyvenimo meilę. XVII a. viduryje, baiminantis rusų invazijos, Barboros palaikai buvo paslėpti, laidojimo vieta pamiršta. Tik 1931 m., kai po Neries potvynio buvo tiriami Arkikatedros pamatai, palaikai buvo rasti drauge su Aleksandro Jogailaičio ir pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos Habsburgaitės kūnais. Tarpukaryje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje po Šv. Kazimiero koplyčia buvo įrengtas mauzoliejus, karališkieji palaikai ten ilsisi ir dabar.
Ant Šv. Kazimiero koplyčios vakarinės sienos, dešinėje, matomas memorialinis įrašas, juodo marmuro lentoje iškaltas paauksuotomis raidėmis. Plokštės kampuose iškaltos keturios paauksuotos karūnos. Epitafijos įrašo (parašyto pagal epigramos meistro Petro Roizijaus eilėraščių ciklo motyvus) kalba – lotynų. Kadangi tekstas buvo rastas ant karalienės karsto pritvirtintoje lentelėje, plokštėje jis iškaltas tarp kabučių.
Geriausiajam galingiausiajam Dievui. Karalienė Barbora, kurią dengia šis kapas, buvo antroji karaliaus Augusto žmona. Daugeliui padarė daug gero, o blogo — niekam. Niekas negali pasakyti, kad jos buvo nuskriaustas. Mirė dar jauna, pradėjusi trečiąją dešimtį. Du kartus, likimui lėmus, liko vienišos lovos. Mirė prieš laiką, bet nors ir būtų buvusi sena, Augustas būtų sakęs, kad mirė prieš laiką. Karūnuota gruodžio 7 d., mirė 1551 metų gegužės 8 d.
