Apie žydų žudynes pasakoja dubingiškiai.
Kristina Giedrytė-Lyndienė (g. 1945)
Kai vežė žydus į Pivonijos miškus, mūsų tėvai ir seneliai buvo išvaryti juos vežti. Ir mano tėtis buvo išvarytas. Žydai buvo susodinti į vežimus ir kiekvienam tam vežime sėdėjo šaulys su karabinu. Jie privalėjo tarnauti – gavo žemės, todėl turėjo daryti, ką liepiami. Kai tėtis po to grįžo, jis tiesiog sirgo, negalėjo atsipeikėti, nes su žydais visi gyveno draugiškai, o reikėjo išvežti mirčiai. Sakė, iš karto buvo nieko, bet kai jau įvažiavo į mišką prie Pivonijos, pasakojo, prasidėjo vežamų raudos. Atvykus vežėjus išsiuntė į Ukmergę, apgyvendino kažkokiam viešbutuke, apnakvindino. Pasakojo tėtis – atsikelia rytą, pasižiūriu pro langą – važiuoja sunkvežimiai, kiekvienam sunkvežimy stovi po kareivį. Mašinoj žydai suguldyti, surišti, dar gyvi. Vežė šaudyt. O paskui vežėjams prikrovė skudurų, liepė vežt. Kur jie vežė – ar į Dubingius, ar kitur – nežinau. Jam už vežimą buvo įmestas kažkoks paltas, tai atėjo tokia Elžbieta, elgeta, tėtis net iš vežimo jo neišėmė – iškart atidavė jai. Bet, sakė, kol atsigavo… Kaip gali šitaip, kaip gyvulius žmones, ir tuos pagarbiau… O juk su visais gražiausiai draugavo…
Dubingių senolis Juozas Miknevičius (g. 1931)
Nu kaip. Su žydais tai nebendraudavom, man atrodo taip. Jie buvo žydai, mes katalikai, lenkai, lietuviai. Nesipykdavom, gyvenom kaip ir su visais žmonėm, ir viskas. Jie turėjo Dubingiuose krautuves, restoranas toks buvo, mažas Noska, didelis Noska buvo, paskiau Abramka, taip pagalvojus, aš beveik visus žydus prisimenu. Tai visus juos čia išmušė. Obuoliukas liko. Su žmona pasikavojo pas vieną, pas kitą žmogų. Kaip rusai užėjo antrą kartą, tai jie išėjo kažkur kitur.
Kai mokiausi pradinėj mokykloj, tose klasėse buvo ir žydukai. Kartu mokinomės. Tai ir draugaudavom, ir susimušdavom – kaip jau vaikai.
Šeštadieniais būdavo šabas. Pradėdavo švęst penktadienio vakare. Pradeda švęst ir būdavo labai griežtai: neduok Dieve ką nors dirbt… Aš buvau su seseria Dubingiuose, kažko pasiuntė tėvai, tai vieno žydo mergaitė priėjo ir duoda laišką. Kad atplėštume. Šitą laišką. Tai aš atplėšiau, ji atnešė po saldainį, mums davė. Paskiau aš einu namo ir galvoju: gal negalima buvo? Gal buvo toks laiškas, kad jo nebuvo galima plėšt? Pasidarė baisu, tėvams namuose ir nesakiau nieko. Bet vėliau pasakiau. Tai matot, negalima jiems net tokio dalyko padaryt būdavo.
Dubingių senolis Česlovas Gureckas (g. 1926)
Man buvo 16, kai žydus sušaudė. Buvo toks Lazarevičius Mykolas, jis už mane vyresnis dviem metais, o jo brolis šaudė žydus. Jonas. Paskui jis dingo, paskui jam čia buvo sarmata. Sako, kad dalyvavo. O Mykolas ir Juozas Lazarevičiai nedalyvavo. Jie nedalyvavo. Mykolas buvo biškį per jaunas. Lazarevičiai dirbo kunigo žemę. Buvo ūkvedžiai. Ir žydai buvo išvaryti dirbti į tuos laukus, o žydai tai juk nedirba žemės. Ir sakė, kad Mykolas su botagėliu lakstė ir varinėjo tuos žydus. Bet šaudyt nešaudė. Jis tiktai varinėjo. O Jonui čia jau nebuvo ką veikt. Vokiečių čia gi nebuvo tuo metu, buvo policininkai lietuviai, kurie tarnavo vokiečiams. Vokiečių čia mes nematydavom. Iš pradžių tik, kai užėjo. Ir kai žydus varė iš Dubingių, tai lietuviai varė, kas gi dar? Vokiečių čia nebuvo. Lenkų čia jau nebuvo, nes čia jau buvo Lietuva. Lenkai žydų nešaudė. Ne. Man atrodo, kad lietuviai čia su tais žydais apsitepė. Čia tikrai. Nu, mat, apsitepė, nes vieni gal turėjo biškį naudos, namus gi paliko tie žydai. Karčiama paliko. Tokia buvo politika. Taip lietuviai tarnavo. Buvo ir kitokių. Atsimenu, buvo policininkas Krikštoponis, jisai iš Giedraičių. Tai jis į šitą vokiečių policiją nėjo. Ne kartą aš su juo buvau Giedraičiuose susitikęs. Sako – pošli ony kibenimatj.
Dubingių senolė Janina Paškevičienė (g. 1924)
Baisūs laikai buvo. Su tais žydais… visi gyvenom draugiškai, viskas buvo gerai. O paskui iškasė tas duobes, sustatė ir leidžia pulimiotu… Tėtis sakė vežė juos link Ukmergės. Iš pradžių buvo ramu. Pamatė žydai, kad griovius kasa Pivonijos miške, ir kad ims verkti… Atvažiavęs tėvas tris dienas lakstė, negalėjo miegot. Sakė – kaip baisu.
Kentėjom, oi, kaip kentėjom… O kai Lietuva buvo, tai buvo gražu…
