Dubingių katalikų bažnyčios, kaip ir šio krašto, istorija yra permaininga. Žinoma, kad šventovė XV a. pirmoje pusėje Asvejos ežero saloje buvo pastatyta Vytauto Didžiojo iniciatyva. Jos atvaizdų, deja, išlikę nėra. Kaip žinia – vėliau, Radvilų valdymo laikais, kurie prasidėjo XV a., Mikalojui Radvilai Rudajam atsisakius katalikybės ir apie 1564 m. tapus kalvinistu, šventovė apie 1565 m. atiteko evangelikams reformatams. Maža to, Jonušo Radvilos valia 1620 m. išaugo nauja mūrinė renesanso stiliaus šventovė, vėliau tapusi Radvilų giminės mauzoliejumi. Nenuostabu, kad šios permainos įskėlė nesantarvę tarp katalikų ir reformatų – būta ilgų bylinėjimųsi ir teismų, kurių sprendimu (1672 m.) Radvilos Dubingiuose turėjo pastatyti bažnyčią katalikams. Ši nelengva priedermė teko mažametei našlaitei, paskutinei Dubingių Biržų Radvilų šakos atstovei Liudvikai Karolinai Radvilaitei (1667–1695). Bažnyčiai buvo parinkta vieta jau ne piliavietėje, o pačiame miestelyje, ant kalvos, ir pradėta statyti 1678 m. Taip būsimoji markgrafienė tapo naujosios katalikų bažnyčios fundatore. Šventovė gavo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulą, kuris kontrreformacijos aplinkybėmis, be kita ko, turėjo pabrėžti katalikybės triumfą. 1684 m. rugpjūčio 3 d. bažnyčią konsekravo vyskupas Mikalojaus Slupskis. Ilgainiui, maždaug nuo XVIII a., ši bažnyčia tapo svarbiausiu miestelio ir jo apylinkių gyventojų traukos centru. Radvilų galia ir paties Dubingių miestelio svarba tolygio menko, o dvasinio, bendruomeninio gyvenimo židinys neblėso. Žinoma, kad tuo metu bažnyčioje veikė Švč. Mergelės Škaplierinės brolija, buvo švenčiama Šv. Jurgio, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Švč. Mergelės Marijos Širdies, Šv. Mato, Švč. Trejybės šventės.
Titulo pakeitimas
1812-aisiais, kai Radvilų valdos jau priklausė Tiškevičiams, o Europą ir Lietuvą krėtė permainos, Dubingių bažnyčioje taip pat vyko svarbūs pokyčiai. Grafas Mykolas Tiškevičius, lenkų kariuomenės pulkininkas, net ir karo aplinkybėmis rado laiko bei lėšų iš pagrindų atnaujinti Dubingių bažnyčią: būtent 1812 m. šventovė buvo suremontuota. Taip pat tuo metu buvo pastatyta ir kapinių koplyčia. Pasak Dubingių bažnyčios istorijos tyrinėtojos menotyrininkės dr. Skirmantės Smilingytės Žeimienės, „Gali būti, kad atnaujinus bažnyčią buvo pakeistas ir jos titulas. Jau minėtoje 1818 m. dekano vizitacijoje nurodomas naujasis bažnyčios titulas – Šv. Jurgis. Pastebėtina, kad tuomet, kai bažnyčiai buvo suteikiami titulai – senasis Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir naujasis Šv. Jurgio, be įprastos reikšmės, jie turėjo dar ir ideologinę-politinę, manifestinę konotaciją. Kodėl pasirinktas Šv. Jurgio vardas? Kol nežinome tikrų motyvų, tenka išsakyti prielaidas. Akivaizdu, kad įtakos sprendimui turėjo Šv. Jurgio šventės (atlaidų) Dubingiuose populiarumas. Kita vertus, tokį vardą galėjo inspiruoti „istorijos gaivinimo“ veiksnys, t. y. titulas turėjo priminti savotiškomis bažnyčios vardinėmis laikomas Jurgines: būtent Šv. Jurgio dieną – 1449 m. balandžio 23 d. – Kazimieras Jogailaitis patvirtino ir papildė Vytauto Didžiojo Dubingių bažnyčiai suteiktą fundaciją, ir tai, kaip žinome, pirma konkreti žinia apie šventovę. Keičiant titulą, matyt, neprisiminta, jog Dubingių Radvilų atšakos pradininkas – Jurgis Radvila (apie 1480– 1541), Mikalojaus Rudojo ir Barboros Radvilaitės tėvas, arba kad iškiliausias Radvila katalikas, pirmasis lietuvis – kardinolas – Jurgis Radvila (1556–1600), Mikalojaus Juodojo sūnus. […] bet gal 1812 m. istorinės realijos, žadinusios savos valstybės viziją, davė impulsą prisiminti karingąjį Lietuvos patroną Šv. Jurgį, dažniausiai įsivaizduojamą ant arklio. […] Vienaip ar kitaip, bet Dubingių bažnyčios titulo pakeitimas tikrai turėjo ne tik religinių, bet ir politinių aspiracijų.”
Skaudi nelaimė
1841 m. bažnyčia vėl remontuota, tais pačiais metais greta jos iškilo pirmoji varpinė, vėliau renovuota, bet išlikusi iki šiol (iki tol varpai kabojo bažnyčios, vėliau – kapinių koplyčios bokštuose).
Kad ir periodiškai remontuojama, šventovė XX a. pradžioje jau buvo prastos būklės. Būta rimtų ketinimų vietoj jos statyti naują, bet dėl daugelio aplinkybių to nebuvo padaryta. 1922 m. buvo atliktas dar vienas remontas, tarpukariu, Dubingiamas tapus vienu iš Lietuvos turistų traukos centrų, gausiai buvo lankoma ir bažnyčia. Kiekvienas sutiktas dubingiškis iki šiol būtinai paminės, kad tilto per Asveją atidarymo proga 1934 m. birželio 3 d. joje meldėsi pats prezidentas Antanas Smetona – esama dar nemažai gyvų šios šventės liudininkų (aktyvi nuoroda į senolių pasakojimus apie tilto atidarymo šventę).
Vienos seniausių Lietuvoje medinės bažnyčios istoriją pertraukė skaudus įvykis: 1954 m. gegužės 24 d. ji sudegė. Supleškėjo viskas, kas buvo šventovėje, išgelbėti pavyko tik tai, kas saugoma zakristijoje. Likę daiktai buvo perkelti į kapinių koplyčią, ši sutelktomis parapijiečių ir tuo metu Dubingiuose tarnavusio dvasininko J. Voverio pastangomis iškart po įvykio buvo suremontuota ir pritaikyta liturgijai. Tačiau ir vėl neganda netruko prisistatyti: 1958 m. sudegė ir koplyčia. Šiuokart išgelbėti nepavyko nieko, o religinės apeigos buvo perkeltos į buvusią špitolę.
“Dangaus dovana”
Bet štai, pasak dubingiškių, visai neseniai, 2012 m., „iš dangaus nusileido nauja bažnyčia“. Dubingiams ir vėl labai pasisekė, vėl, kaip prieš gerus 300 metų, miestelis sulaukė žmonių, kurie panoro bendruomenei padovanoti naują šventovę. Tai buvo Aurelija ir Aurelijus Rusteikos. Netrukus senosios bažnyčios vietoje išaugo nauja, šiuolaikiška, projektuota žinomo architekto Kęstučio Pempės ir jo bendradarbių. Medinis statinio karkasas iškilo toje pačioje vietoje, taigi naujoji šventovė yra panašaus dydžio. Išliko ir buvusios bažnyčios mūrinė tvora su vartais bei anksčiau minėta medinė varpinė – abu šie statiniai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Penkerius metus vyko statybos, vėliau užleidusios vietą altoriaus įrengimui, interjero puošybai, liturginių baldų gamybai. Viskas – Kryžiaus kelio stotys, centrinis bareljefas, altorius, Šv. Jurgio paveikslas ir kt. – yra sukurti menininkų profesionalų: Vlado Oržekausko, Alfonso Vauros, Tito Simanonio, Loretos Švaikauskienės.
Naujoji Dubingių Šv. Jurgio bažnyčia išties jauki ir graži, pasižyminti puikia akustika, joje be Šv. Mišių jau dabar vyksta nuostabios sakralinės muzikos popietės, Pažaislio festivalio renginiai. „Iš dangaus nusileidusi bažnyčia” turi ir dar vieną neįkainojamą dovaną: jos mecenatė menotyrininkė Aurelija Rusteikienė šventovei skiria ne tik laiką, dėmesį ir profesinę išmintį – ji deda didžiules pastangas, kad atgytų, susiburtų ir dvasinę paspirtį čia rastų Dubingių parapijos ir bendruomenės žmonės. Ir tai yra išskirtinis šiuolaikinės krikščioniškos mecenatystės pavyzdys. O ir pati bendruomenė tikrai nesnaudžia: telkiasi, kyla, gausėja.
