Dubingių žudynės – dar vienas baisus įvykis, sukrėtęs Dubingių ir jų apylinkių žmones, nutikęs Antrojo pasaulinio karo metu. Supaprastinta žinia yra tokia: smurtą 1944 m birželio 23 d. įvykdė Armijos Krajovos būrys. Jis keršijo už Lietuvių saugumo policijos būrio tų pačių metų birželio 20 d. įvykdytas civilių lenkų tautybės gyventojų žudynes Glitiškių kaime. Betgi Lietuvos saugumo policijos būrys Glitiškėse keršijo už Armijos Krajovos narių prieš tai nužudytus 4 bendražygius. Sužinoję, kas įvyko Glitiškėse, Armijos Krajovos 5-osios brigados partizanai, vadovaujami Zygmunto Šendzielažo-Lupaškos, Dubingiuose ir aplinkiniuose kaimuose bei apylinkėse išžudė 27 nekaltus civilius lietuvius, neaplenkdami kūdikių, vaikų, moterų, senelių. Tokia tad baisi keršto alchemija.
Iš Lionginos Giedrytės straipsnio “Dubingių istorijos bruožai”
1944 m. birželio 23-oji Dubingiams buvo dar kraupesnė. Anksti rytą miestelį užplūdo pėsti ir raiti „krajovcai”. Jų tikslas buvo baisus – žudyti lietuvius. Bet kokio amžiaus, bet kokios lyties, bet kokį darbą dirbančius – į nieką nekreipta dėmesio. Pirmiausia nužudė Edvardą ir Mikaliną Rinkevičius, jų vienerių metų sūnelį Rimuką, Rinkevičienės brolį Stepą Kerulį, 60 metų Šuminienę iš Baluošo kaimo. Po to „krajovcai” siautėjo buvusio Dubingių dvaro naujakurių viensėdžiuose. Sušaudė visą Vaidukevičių šeimą: Jurgį, jo žmoną Justę, vaikučius Zuzaną, Vaciuką ir Floriuką. Sužeista mirė Griciuvienė, nušauti Kalėdų pusininkai Lesnikauskai. Kalėdai liko gyvi, nes buvo išėję pas gimines. Tą naktį namie nenakvojo Bronius Gurskas, todėl išvengė mirties. Žudikai sprogstan-čiomis kulkomis nužudė jo sūnelį Vytuką. Nepagailėjo ir jo motinos, mokančios lenkų kalbą: išmušė dantis, ištaškė smegenis. Krito Balys Strumila, Koste Gylienė, trys jos paauglės dukterys — Jadzė, Teklė ir Živilė – bei sūnus Vytukas. Nužudė ir keturių mėnesių Genovaitę. Liko gyva peršauta Aldona Gylytė. Kaimynystėje lenkų nacionalistai nužudė Emiliją Stašelienę ir Oną Stašelytę. Norėdami pateisinti savo kruvinus darbus, banditai prie kai kurių prisegė raštelius: „Už vieną nekaltai nužudytą lenką – 10 nekaltų lietuvių.” Lenkai nekliudė tų lietuvių savanorių, kurie buvo vedę lenkes. Iš Dubingių lenkų nacionalistai patraukė į Bijutiškio ir Inturkės apylinkes.
Išsamiau: Dubingių istorijos bruožai.
Įvykių vertinimas
Šiuos įvykius, kaip ir Armijos Krajovos veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, tyrė ir savaip interpretavo tiek lenkų, tiek lietuvių istorikai bei teisininkai. Požiūrių nesutarimo esama iki šiol, klausimas lieka jautrus ir atviras. 1993 m. Armijos Krajovos veiklą Lietuvoje tyrusi Vyriausybės patvirtinta istorikų ir teisininkų komisija pateikė išvadas, kad Armija Krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, kėsinosi į jos teritorijos vientisumą, o jos partizanai Rytų Lietuvoje padarė nusikaltimų žmoniškumui.
Dubingių senoliai prisiminimus apie šį siaubingą įvykį tebėra išsaugoję slapčiausiose atminties saugyklose, o jų vertinimas vienareikšmis: žmogiškumui nusikalto abi pusės, t.y. – visi, kurie žudė.
Iš dubingiškės senolės Onos Gudliauskienės (g. 1932) prisiminimų
O lenkiški partizanai, kai iššaudė čia Dubingiuose lietuvius? Anksti rytą žiūrim eina, eina nuo kalno žmonės. Mama sako, žiūrėkit, kiek žmonių daug eina! Ir ateina pas mus, beldžiasi. Liepė tėtei vežti vieną sužeistą. Lenkų partizanai. Sakė, kad jų čia buvo 300. Tai užkinkė tėtis arklį, apsivilko gerai, užsidėj tokią striukytę, pavežė iki Dubingių, paskui girdim tėtės nėra ir nėra, verkiam ir mes, ir mama – jau nušaus. Jau šaudo. Sėdim ir galvojam, kad jau. Bet tėtis iki Dubingių juos pavežėjo ir liepė tėčiui grįžt atgal, o patys kažkieno kito arklį iš Dubingių tam sergančiam paėmė, nežinau ti, kieno. Grįžo tėtis nurengtas iki nuogumo. Nes jo kelnės buvo žalios, kai policijoj tarnavo. Lietuvos, skaitos. Tai atvažiavo visas nuogas. Ale nors atvažiavo. Mes jau verkėm, kad nebeatvažiuos, viskas jau. Sušaudys. Bet gerai, nesušaudė, nes tėtis mokėjo lenkiškai. Tai laimė. Išgelbėjo visą šeimą. O būtų sušaudę visus jeigu nebūtų lenkiškai šnekėjęs. O taip tai kai lenkiškai mokėjo šnekėt…
Iš dubingiškio senolio Juozo Miknevičiaus (g. 1931) prisiminimų ir Kristinos Giedrytės-Lyndienės (g. 1945) pasakojimų
Juozas Miknevičius:
Prie vokiečių buvo baisiausias dalykas, kai lietuviai tie, iš Dubingių dvaro, trys savanoriai, kuriems tas žemes išdalino, paskui ir iš Giedraičių dar buvo, Nuvažiavo į Glitiškes ir išmušė ten žmones. Vaikus, sakė, už kojos, per tvorą… Tik dėl to, kad jie buvo lenkai. O ten buvo degtinės gamykla Glitiškėse. Prisigėrė ten ir davai mušt lenkus. Paskui tas Stašelis, visų dar ir pavardes prisimenu, gyrėsi, kaip vaikus plėšė už kojų. Stašelis, Malevičius ir Gylys. O pats glavnas buvo Malevičius. Buvo baisus dalykas. Aš nežinau, kad, daleiskim, ir tie lietuviai. Nuvažiavo, prisigėrė, išmušė. Tai nu gerai – mušk suaugusius žmones, vaikas prie ko čia? Plėšė vaikus pusiau už kojų… Nuo Glitiškių dabar važiuojant į Paberžę ten jie visi palaidoti. Sutvarkyti kapai labai gražiai, kiekvienam žmogui kapelis. Ten parašytos pavardės, „broliškos kapinės“.
Kristina Giedrytė-Lyndienė:
Oficialiai rašoma, kodėl ten taip atsitiko. Vokiečių laikais 1944 m. birželio mėnesį kažkas sušaudė vokiečių viršaitį ar kažką. Apie Glitiškes. Vokiečiai užsiuto, pradėjo kaimo žmones tardyti, kas taip padarė. Niekas gal ir nežinojo, o gal neišdavė, ir jie sušaudė gal 47 lenkus – ir vaikus, ir moteris, didžiulės kapinės ten labai gražiai sutvarkytos yra. Kiekvienam pastatytas kryželis. Labai gražiai sutvarkyta. O prieš tai Glitiškėse vyko šokiai. Buvo ir iš mūsų kraštų jaunimo, mano krikštatėvis ten yra buvęs, ir plechavičiukai, ir Armijos Krajovos vyrai. Ar ten tikrai Armija Krajova, ar taip pasivadinusi banditų šaika – nesuprasi. Bet manyta, kad Armija Krajova. Na, ir aiškiai susipešė dėl panų. Tie šaudymai vyko birželio 20 d., o tam sušaudyme dalyvavo šauliai iš Dubingių. Malevičius, dar kažkas. Ir juos vietiniai Armijos Krajovos lenkai atpažino. Tai kur eis pirmiausia keršyti? Ten, kur mato pažįstamus žmones. Taip ir atėjo į Dubingius. Po trijų dienų, Joninių rytą sušaudė 24 lietuvius. Kad ir kokia būtų politika, kaip besuvestum, faktas buvo toks. Gal to ir nereiktų kelti. Kaip jau buvo, taip.
Juozas Miknevičius:
O paskiau po to pradėjo lenkai lietuvius mušt. Čia, Dubingių dvare, išmušė žmones, paskiau kitur. O nei Stašelio, nei Gylio, nei Malevičiaus neužmušė. Užmušė visai nekaltus žmones. Šeimas anų sušaudė, jų pačių – ne. Šito Gylio dukrą užmušė lenkai per Glitiškių žudynes. Tokia graži mergina buvo… Aš ją prisimenu… Dar buvo kita mergaitė, gal 5-6 m., tai ji pasislėpė klojime. Lyg peršovė, bet gyva liko. Šitas vaikas taip ir liko. O ta graži tai jau buvo panelė…
Kristina Giedrytė-Lyndienė:
Ta mergytė buvo mano dėdės felčerio krikštaduktė. Gilys, kai pradėjo šaudyt, su kažkuo ėjo į dvarą, jau žinojo, kad girininkas sušaudytas, policijos nuovada iššaudyta, išėjo į dvarą. Ir jis ten rado tą peršautą mergaitę. Ir paskui atvedė pas mano dėdę ir jis ją gydė.
Juozas Miknevičius:
Ir mums buvo čia nesaugu. Išmušė tokius gerus žmones… Jie niekur nevažiavo, nieko neužmušė, gyveno kaip visi, visi mes draugavom, viskas buvo tvarkoj. Ir lenkai juos išmušė. Užtai, kad papuolė lietuvis. Taip pat kaip ir lietuviai darė lenkam. Parašydavo raštelį, priklijuodavo prie sienos „Zemstwo za Glintyshki“ (kerštas už Glitiškes). O taip. Iššaudė 24 ar 22. Kai lenkai atėjo šaudyt lietuvių, pirmas namas už Cijūniškių buvo Kuncevičių, jis buvo savanoris, irgi gavęs žrmės dvare.
Kristina Giedrytė-Lyndienė:
Jo žmona buvo lenkė. Tai jam liepė iškasti duobę, buktai sau, Armijos Krajovos žmonės, atvedė jį prie tos duobės ir liepė kalbėti poterius. Jis mokėjo lenkiškai, tai kalbėjo lenkiškai, tada atvedė šunį, šunį nušovė prie duobės, o jį paleido. Pats jis tai yra pasakojęs.
Juozas Miknevičius:
O Gurskas kodėl liko – tai iš ryto išėjo prie gyvulių, jo namuose nebuvo. O žmona irgi buvo lenkė. Žmoną sušaudė ir vaiką sušaudė.
Kristina Giedrytė-Lyndienė:
Vyriausia dukra ėjo pas tėvą ir netgi sutiko tuos kareivius, jie net kažką jai pasakė, tai buvo ankstyvas rytas. Jinai nuėjo ten pas tėvą prie ežero, kur jis buvo prie arklio. (Ji neseniai mirė, tai čia iš jos prisiminimų). Ji matė, kad kareiviai nuėjo į dvarą, nuėjo pas tėvą ir jie su tėvu pasislėpė su gyvuliais. Po kiek laiko kai grįžo, rado, kad mamos nebėra, ir broliuko, ir kaimynų nebėra, o jie liko gyvi. Tai buvo Gursko pirmoji žmona. Paskui jis vedė gražuolę lenkę. Su ja susilaukė dar trijų vaikų.
Juozas Miknevičius:
Baisu buvo. Ir mes namuose nenakvodavom, nes galvojom, kad lietuviai vėl pradės lenkus mušt. O čia šalia gyveno lenkai, mes irgi lenkai, tai galvojom, kai pradės lietuviai, tai ir išmuš visus. Tai mus vaikus tėvai į kitą kaimą išvežė, kad čia namuose nebūtume. Nes kai pradės mušt, tai tėvai gal pabėgs, o mes vaikai… Mes buvom dvi seserys ir aš, vyriausias. Bet lietuviai daugiau nebemušė, taip ir užtilo visa šita. Ir kurie anksčiau draugaudavom ir paskui draugavom, po visko. Čia nebuvo taip, kad va, aš lenkas ir man kas nors sakytų: “O, jis lietuvis, su juo nedraugauk!“ Taip nebuvo. Jis gi toks pat žmogus, kaip ir aš. Su lietuviais mes sugyvenom normaliai. Jokių priekaištų ten nebuvo – kad tu lietuvis ar kad tu lenkas. Normaliai gyvenom, ir viskas.
Iš Česlovo Gurecko (g. 1930) prisiminimų
Sako, lietuviai šaudė žydus. Baigė žydus šaudyt ir pradėjo lenkus, ir nušovė tris lenkus Glitiškėse. Už tai lenkų partizanka už vieną lenką nušovė 10 lietuvių. Dubingiuose ir kitur. Už vieną lenką nušovė 10 lietuvių. Va. Ir pas vargonininką buvo. Paklausė, ar moka lenkiškai, tas sako „muvem“, tai nenušovė. O jeigu būtų nemokėjęs, būtų nebegyvas. Iššaudė lietuvių partizanus Dubingiuose. Jiem reikėjo nušaut skaičių. Už vieną dešimt. Biškį atsimenu. Laidotuvės buvo. Blogai buvo. Aš dar jaunas buvau.
Užrašė Elvyra Kučinskaitė (2021 m.)
