Autorė | Liongina Giedrytė, Dubingių mokyklos muziejaus įkūrėja, kraštotyrininkė.
Dubingiai – tai nedidelis miestelis, seniūnijos centras, prie gražaus, ilgo ežero tarp kalvų kalvelių. Tas ežeras vietomis toks siauras, kad net panašus į upę. Tai vienas gražiausių Lietuvos kampelių, pamėgtas turistų, vasarotojų.
- Ežeras vadinamas dviem vardais – Dubingių ir Asvejos
- Dubingių kraštas
- Pirmieji žmonės
- Dubingių pilkapiai
- Akmenys
- Dubingių piliavietė
- Lietuvos didikai rėmė Dubingių parapijos kleboniją
- Dubingiai priklausė Radviloms
- XVII a. viduryje Dubingių miestelis kūrėsi netoli pilies kalno, ežero pakrantėje
- Dubingių karčema (smuklė)
- Palivarkai
- Dubingių valsčius XVII a. viduryje
- Žemės reforma XIXa.
- Senosios mokyklos
- Kalbos
- Nepriklausomybės kovos
- Nepriklausomos Lietuvos metai
- Naujas medinis tiltas Dubingiuose
- 1940 m. permainos Dubingiuose
- Karas tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos
- Vokiečių okupacija
- 1944 m. situacija blogėjo
- Pokario metai
- Dubingių miestelio pastatai
- Dubingiai šiandien
Ežeras vadinamas dviem vardais - Dubingių ir Asvejos
Žmonių pasakojimai davė impulsą rašytojos Aldonos Kondrataitės kūrybinėms vizijoms – taip atsirado padavimas „Dubingių ežeras – Asveja². Seniai seniai gyvenęs geras senukas Aš Vėjas. Jo pati buvusi atžagari, priekabi, švepla senė, kuri negailestingai šaipėsi iš vyro, namo parsinešusio nykštuko dovanotų dubenėlių. Jie saulėje blizgėję, raibuliavę. Nusiminęs senelis nusileidęs už trobelės pakalnėn ir sviedęs dubenėli iš visų jėgų. Staiga lyg per miglą, bet vis ryškiau tarytum veidrody suspindęs jo liūdnas veidas. O pro langą kad ims šaukti švepluodama jo pati: „As Veja, ar matai? Asveja – ežeras!”
Pagal kitą žmonių pasakojimą, prie to siauro ilgo ežero gyvenę du broliai Bingos. Kaimynai dažnai sakydavę: „Einu pas brolius Bingus” arba „Pas du Bingus”.
Kalbininkai vandenvardžių tyrinėtojai Dubingių vardą sieja su veiksmažodžiais dubti, grimzti, smegti. Geografai Asvejos ežerą laiko rininiu, lietuviškai loviniu. Asveja ir telkšo lovinio pavidalo pažemėjimo dugne, kurio ilgis su įlankomis apie 50 km.
Dubingių kraštas
Dubingių kraštas – kalvotų aukštumų kraštas. Žemėlapyje nesunku pastebėti keturias kalvų virtines, gūbrius. Giedraičių-Dubingių kelias eina skersai tų gūbrių. Ant pirmojo įsikūrę Dubingiai, o prie paskutiniojo yra Giedraičiai. Tarp tų kalvų kalvelių ir jų gūbrių yra dar keli loviniai ežerai: Berža, Ilgas, Viranglis, Visbaras. Netoli nuo Dubingių telkšo lėkštų šlaitų, negilus, į kalną panašus Žverno ežeras. Jam artimi Nikajo, Gaveikių ežerai. Kadaise Asvejos pakrantės buvo labai miškingos, o dabar miškai užima vos pusę jų ploto. Išliko gražių miško plotų. Labai gražus didelis Šakymo pusiasalio ąžuolynas tarp Asvejos ir Žalktynės įlankos. Įspūdingiausias jame buvo storas senas ąžuolas su didžiule dreve. Kitas drūtas ąžuolas senolis su didele dreve auga netoli Visbaro ežero prie Dubingių-Giedraičių kelio. Vaizdingais ąžuolynais apaugęs Asvejos šlaitas ties Liudgardos vienkiemiu. Seni žmonės pasakoja, kad tą vietelę buvo pamėgusi didikų Radvilų duktė Liutgarda. Nemažas ąžuolynas išliko ir prie Žverno upelio, tarp Trakų kaimo ir Baluošo ežero. XIX a. pabaigoje, o ypač prieš 1922 m. žemės reformą dvarininkai miškus prie Asvejos smarkiai iškirto.
Dubingių krašto upeliai nedideli. Vienas didesnių Kirnė, Baluošo vandenis plukdanti į Asveją. Į Asveją iš Suoselio ežero įteka Melnyčėlė – neilgas, vos 1,2 km upelis. Bet jo vanduo, šniokšdamas, ūždamas akmenuotu dugnu, krenta net 12 metrų. Tokio nuolydžio upelių Lietuvoje nedaug. Iš Asvejos ežero išteka Dubinga – Žeimenos intakas.
Pirmieji žmonės
Gražios Dubingių apylinkės, tačiau dar niekas neatsakė į klausimą, kada čia apsigyveno pirmieji žmonės ir ėmė verstis medžiokle, žvejyba. Nekelia abejonių tai, kad tūkstantį metų prieš Kristų žmonės jau gyveno Dubingių krašte. Likęs vienas kitas to laikotarpio radinys (akmeniniai kirvukai), o to meto sodybų vietos dar neišaiškintos. I tūkst. prieš Kristų atsirado įtvirtintų gyvenviečių piliakalniuose. Viena tokių yra netoli Baluošo ežero pietvakarių kampo. Kalva nedidelė, stačiais šlaitais. Iš pietų ir pietryčių nuo aukštumų skiria apie 10 metrų gylio dauba. Pasak vietinių žmonių, piliakalnis esąs sukilimo laikų. Archeologai laikosi kitos nuomonės: jis turėtų priklausyti pirmajam tūkstantmečiui po Kristaus. Tada čia buvo pilaitė. Joje pavojaus metu prieglobstį rasdavo apylinkių gyventojai.
Prie Asvejos ežero, miškuose, yra nuošalus Alkos kaimas. Jo vardas liudija, jog kadaise čia buvo senojo lietuvių kulto vieta – Šventas miškas. Dabar tas kaimas liko beveik be vietinių gyventojų. Miestiečiai čia turi kelis poilsio namus.
Dubingių pilkapiai
Dubingių apylinkėje žinomi keli pilkapynai. Žmonės juos vadina guronais, kuronais (iš rusą „kurgan” ar lenkų „kurhan”). Didžiausias pilkapynas Dubingių miške, dešinėje kelio į Joniškį pusėje. Kitas didelis pilkapynas buvęs apie 3 km į vakarus nuo Dubingių. Prie Visbaro ežero, tarp Labotiškių ir Laumikonių kaimų, yra Guroniais vadinamas laukas. Seniau nemaža jo dalis priklausė Degsnės dvareliui. Kelių hektarų plote yra trys grupės pilkapių. XIX a. pabaigoje čia buvo daugiau kaip 150 pilkapių. Kai kurie jų 2 metrų aukščio ir dar didesni. Jau tada pilkapiai buvo ariami. Plūgas ar žagrė išversdavo kaulų, geležinių pjautuvų, žąslų, balno kilpų, iečių antgalių ir kitokių senienų. Paplito pasakojimai apie čia buvusi mūšį ir šioje vietoje užkastus švedus.
Iki mūsų dienų išliko apie 70 pilkapių. Visi kiti sužaloti, nukasti imant smėlį Dubingių- Giedraičių vieškeliui taisyti.
Kas ir kada supylė tuos pilkapius? Archeologai nustatė, kad žmonės čia laidoti daugiau kaip prieš pusantro tūkstančio metų – dar IV-V a. Paguldytą į duobę mirusįjį užkasdavo, supildami aukštą žemių kalvelę. Aplink ją esančiuose duobėse sukraudavo akmenų ratą. Mirusius tada laidojo su papuošalais, į kapą įdėdavo ginklą, įrankių. Rytinėje pilkapyno dalyje rasta ir sudegusių, ir sulaužytų žalvarinių apyrankių, geležinių peilių, ylų, molinių verpstelių. Tie kapai pirmojo tūkstantmečio po Kristaus antrosios pusės ir pabaigos. Vakarinėje pilkapyno dalyje trijuose pilkapiuose rasta palaidota po vieną arklį. Vakarinėje pilkapių grupėje mirusieji laidoti IX-XII a. Tai vėlyviausi pilkapyno kapai. Degsnės-Labotiškių pilkapius žmonės vadina švedkapiais.
Pirmojo tūkstantmečio antrosios pusės po Kristaus pilkapynų Dubingių apylinkėje būta ir daugiau. Apie 5 km į šiaurės vakarus nuo Dubingių Varonių kaime, netoli B. Strumilos sodybos, yra išlikę trys pilkapiai. 8-12 m skersmens ir iki 1 m aukščio sanpilai turėjo akmenų vainikus. 1935 m. vieną pilkapį kasinėjo B. Strumilas su savo sūnumis ir rado senovės daiktų. Apdegę VI-VII a. dirbiniai pateko į muziejus. Tai siauraašmenis akmeninis pentinis kirvis, geležinis antskrydis, kūgio formos viršūne, du geležiniai įmoviniai ietigaliai, geležiniai žąslai ir geležinis kirvukas. Voronių pilkapiai išsimėtę gana dideliame plote. Todėl atrodo, kad čia yra tik likutis didesnio pilkapyno, sunaikinto dirbant laukus.
Akmenys
Dubingių apylinkėje yra keli dideli ypatingi akmenys. Vienas tokių Čigonės akmuo Pivoriūnų kaime. Ne kažin kokio didumo – 3,5 m ilgio ir 1 m pločio. Kažkada čigonė čia pametusi kūdikį. Ciūniškių kaime stūkso 3 x 3,3 m dydžio akmuo Meškos stalas. Želiškiuose, netoli Liminėlio ežero, yra kitas didelis 4 x 3,5 m akmuo. Pasakojama, kad ant jo Velykų išvakarėse šokdavusios keistos būtybės – gal vyrai, gal moterys, arti nieko neprisileisdavusios. Jei kas bandydavo prie jų prisiartinti, paslaptingosios šokėjos pasislėpdavusios po akmeniu.
Dubingių piliavietė
Didžiausias ir garsiausias Dubingių archeologijos paminklas piliavietė. Tai didelė kalva, įsiterpusi į Asvejos ežerą. Anksčiau čia buvo sala. Šiuo metu rytinis kalvos kampas susisiekia su sausuma. Ties viduriu rytų-vakarų kryptimi kalva yra apie 500 m ilgio ir 220 m pločio. Jos pietiniame ir pietvakariniame pakraščiuose, kur šlaitai nuolaidesni, žymūs pylimo pėdsakai. Kalvos viršuje išlikusios buvusių pastatų vietos.
XIV a. Dubingių žemė ne kartą minima kronikose. Livonijos ordino jėgos, vedamos paties magistro, 1334 m. nusiaubė Dubingių žemę, išžudė 1200 vietos gyventojų lietuvių. 1373 m. jie vėl niokojo Dubingius, išsivedė 1000 žmonių, paėmė daug arklių ir kito turto. 1375 m. kalavijuočiai siaubė Dubingius, paėmė 600 belaisvių.
Manoma, kad tuo metu Dubingiuose galėjo būti pilis ar įtvirtinimai. Priešas Dubingių nepasiekė. Tikėtina, kad pilis stovėjo kalvoje. Rašytiniuose šaltiniuose Dubingių pilis minima 1415 m. Tada Jogaila su savo karališkuoju dvaru lankėsi Lietuvoje pas Vytautą Trakuose, Kaune, Vilkmergėje (Ukmergėje). Po to, kaip rašo J. Dlugošas, vyko „į Dubingius, kur (…) Vytautas buvo pasistatęs naują pilį”. Istorikai mano, kad tuo metu, kai karas su Kryžiuočių ordinu dar nebuvo pasibaigęs, statyta ir minėtoji naujoji Dubingių pilis, saugojusi kelią į Vilnių iš šiaurės, nuo Livonijos pusės. Iš Dubingių 1420 m. rašytas Vytauto laiškas Ordino magistrui. Čia Vytautas pastatė bažnyčią. Bažnyčia stovėjo pilies kalne.
Lietuvos didikai rėmė Dubingių parapiją
Lietuvos didikai ne kartą rėmė Dubingių parapijos kleboniją. 1442 m. Lietuvos valdovas Dubingių klebonui užrašė vieną žmogų. Lietuvos valdovas Kazimieras 1449 m. Dubingių bažnyčiai užrašė keturis žmones, gyvenusius Šešuolių apylinkėse, ir dar keturis, gyvenusius Maišiagalos apylinkėse. 1452 m. Povilas ir Anastazija Giedraičiai įruošė altariją ir jos reikalams užrašė Bijutiškio palivarką. Dubingių parapijos klebonas gaudavo javų iš Dubingių, Šešuolių ir Balninkų dvarų. Bet Dubingių gyventojai turėjo šį tą duoti ir kitoms parapijoms. Mikalojus Radvila, stambus Lietuvos didikas, 1482 m. apdovanojo Upninkų bažnyčią, kurią buvo įsteigęs jo tėvas savo valdose. Mykalojus Radvila minėtai bažnyčiai užrašė (…) vieną druskos statinę, dešimt pūdų medaus, duoklės būdu surenkamo Dubingiuose.
Tačiau ne visada dvaras ir bažnyčia gražiai ir darniai bendravo. Derybų, susitarimų objektu kartais tapdavo svaigieji gėrimai. Kelis šimtmečius juos pardavinėjo ir dvarui, ir bažnyčiai priklausiusios karčemos (smuklės). Savotiška svaigiųjų gėrimų pardavinėjimo išimtis – Boguslavo Radvilos susitarimas su bažnyčia, sudarytas 1672 m. Dubingiuose. B. Radvila pasiekė, kad trijų valakų žemės plote, išskirtame Dubingių bažnyčiai, taip pat klebonijos bei daržininkų gyvenamosiose vietose, neturi būti pardavinėjami svaigieji gėrimai.
Dubingiai priklausė Radviloms
Dubingiai nuo XVI a. pradžios priklausė didikams Radviloms. Dubingius valdė Jurgis Radvila (mirė 1541 m.) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas, vėliau didysis etmonas, žymus karo vadas. Radvilos Dubingiams skyrė nemažą reikšmę: jie titulavosi Biržų ir Dubingių kunigaikščiais.
XVII a. dokumentuose (inventoriuose) aptikta daug duomenų apie pilies vaizdą. Pilies teritorijoje dominavo kunigaikščių rūmai su dviejų aukštų bokštu šalimais. Reprezentacinės patalpos buvo ištaigingai įrengtos. Jose priimdavo garbingus svečius. Rūmus supo ąžuolynas.
Mikalojus Radvila Rudasis
Su Dubingiais ypač glaudžiai buvo susijęs Jurgio Radvilos sūnus Mikalojus Radvila Rudasis, žymus Lietuvos valstybės veikėjas, didysis etmonas, kovojęs prieš Livonijos ordiną, totorių ordas. Mikalojus Radvila buvo Lietuvos ir Lenkijos unijos priešininkas. Jo sesuo gražuolė Barbora Radvilaitė, slapta susituokusi su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu, 1547 m. šešetą mėnesių, kol Žygimantas buvo išvykęs seimo reikalais į Lenkiją, praleido Dubingių pilyje. Ji gyveno mūriniame name, kuris buvo gerai sutvirtintas nuo vandens pusės. Rūsys buvo nenaujas ir įgriuvo Barborai ir kitiems didikams esant pačiame pastate. Manoma, kad mūrinis pilies namas ar rūmai statyti dar XV a. Tai, ko gero, yra tas pats namas su priestatu – rūmai, kurie minimi XVII a. Dubingių inventoriuose. Šio pagrindinio gyvenamojo pastato, „gerai nuo vandens pusės sutvirtinto”, šiokios tokios liekanos išlikusios vakariniame pilies kalno aikštelės pakraštyje. Čia Barbora Radvilaitė praleido neramius laukimo mėnesius.
Reformatų judėjimas. Nesutarimai
Mikalojus Radvila buvo atkaklus Kalvino mokymo šalininkas, visokiomis priemonėmis propagavo šį tikėjimą Lietuvoje, savo valdose steigė maldos namus. Jis tapo pagrindiniu kalvinų globėju Lietuvoje: savo valdose Biržuose, Kėdainiuose, Dubingiuose ir kitur statė kalvinų bažnyčias. Nuo Vytauto laikų Dubingių pilies teritorijoje stovėjusi medinė katalikų bažnyčia buvo sugriauta, o jos vietoje iškilo mūrinė reformatams – kalvinams. Tokiu būdu Dubingiai tapo tam tikru kalvinų centru.
Reformatų judėjimas XVIII a. išblėso, sunyko. Neišsilaikė jis ir Dubingiuose. Žinoma, kad 1650-1668 m. Dubingiuose dirbo kalvinų kunigas Krasnoveckis, kuris su Boguslavu Radvila susirašinėjo pinigų ir ūkio reikalais. Liudvika Karolina Radvilaitė 1693 m. Dubingių evangelikų bendruomenei dovanojo nemažai materialinių vertybių. Tačiau būta ir ko kito. 1689 m. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis pagal Dubingių klebono Samuelio Adomavičiaus laišką parašo raštą, kuriuo diacezijos kunigams įsako trukdyti kalvinams atlikti pareigas.
Petras Bogušis parašė skundą, kuriuo kaltinamas Vilniaus pavieto žemininkas Vilhelmas Jonas Vitanas: jis įžeidęs skundėją, atvykusį sudrausti burtais besiverčiančių. Petras Bogušis atvažiavęs į Vilhelmo Jono Vitano Mekiškių dvarą ir prašęs savininką įspėti ir nubausti du savo valstiečius – Kupelį iš Savidonių ir Pilviką iš Raudonių kaimo, nes jie atitraukią kitus valstiečius nuo naujai pastatytos Dubingių bažnyčios lankymo, ypač sekmadieniais. Jie darą burtus ir lieją vašką. Atvykusį kunigą ponas Vitanas prievarta užlaikęs iki vakaro, mušęs ir iškoneveikęs įžeidžiančiais žodžiais.
Dubingių kalvinų bažnyčioje buvo palaidoti kai kurie Radvilos. 1588 m. gegužės 15 d. – Mikalojus Radvila Rudasis. Jo kapas Dubingių mauzoliejuje buvo pažymėtas paminkline lenta su lotynišku tekstu. 1621 m. Dubingių pilies kalvinų bažnyčioje buvo palaidotas ir Jonušas Radvila – Vilniaus pilininkas, 1600 m. pasižymėjęs kovose su švedais Livonijoje. XVIII a. pradžioje kalvinizmo šalininkų Lietuvoje sumažėjus, Dubingių kalvinų bažnyčia buvo apleista. Ilgainiui ir visai sugriuvo. Iki mūsų dienų išliko jos pamatai ir rūsiai. 1939 m. jie iš dalies buvo atidengti, atidengta kripta ir karstas joje. Ties įėjimu į rūsį rasta juodo šlifuoto marmuro gabalų su raidėmis – gal tai paminklinės lentos liekanos.
Miestelis į didesnę gyvenvietę neišaugo
Dubingiai neturėjo patogaus susisiekimo su Lietuvos miestais ir Baltijos uostamiesčiais. Jie buvo toliau nuo prekybos kelių. Miestelis į didesnę gyvenvietę neišaugo. Šiaurės karo metu Dubingių pilies rūmai sugriuvo, tebestovėjo sienų likučiai. 1702 m. dokumentuose parašyta, kad rūmų krosnys griaunamos, o plytos naudojamos kitoms statyboms. XIX a. Dubingių dvaro tebuvo tik mūro griu-vėsiai. Pilies kalne kadaise buvo didelis tvenkinys, sodas, o dabar auga vešli žolė ir matyti sienų likučiai. XIX a. Tiškevičiaus baudžiauninkai kalne nušienaudavo devynis margus geros pievos.
Dubingių miestelis kūrėsi ežero pakrantėje
Netoli pilies kalno, ežero pakrantėje, kūrėsi gyvenvietė. 1686 m. inventoriuje jau minima katalikų bažnyčia miestelyje už tilto. Ankstyviausiuose Dubingių inventoriuose minimi du tiltai per Dubingių ežerą: vienas didysis nuo Vilniaus pusės, jungęs kelią per ežerą su pilies kalnu, ir mažasis – nuo kalno į miestelį Inturkės link. XVII a. inventoriuose teigiama, kad miestelis kadaise buvęs pilies kalne.
XVII a. viduryje Dubingių miestelis buvo išsidėstęs apie pilies kalną, už ežero. 1634 m. Dubingiuose buvo 32 gyventojai, miestelis turėjo 49 valakus žemės. Miestelį sudarė Dubišių, vėliau pavadintų Ciūniškiais, dalis (už mažojo tilto), Laumikonių (už didžiojo tilto) ir Varonių dalys. 1666 m. miestelis turėjo 55 valakus žemės ir 36 gyventojus. XVIII a. viduryje miesteliui jau nebuvo priskirta Ciūniškių dalis. Laumikonių ir Varonių dalys pavadintos kaimais ir priskirtos prie valsčiaus. XIX a. pradžioje miestelis buvo dar labiau sumažintas. Nuo jo atskirtas Ciūniškių kaimas, o miesteliui palikti tik daržai. 1808 m. miestelyje pažymėti 7 kiemai, moką 99 auksinus ir neiną lažo.
XVI-XVII a. Dubingiai buvo reikšmingas LDK centras, juose plėtėsi amatai, veikė drobių audykla. Dubingiuose išaustos medžiagos buvusios aukštos kokybės, konkuravusios net su Karaliaučiaus manufaktūrų dirbiniais. Dubingiuose taip pat buvo viena pirmųjų Lietuvoje popieriaus dirbtuvių.
Dubingius nupirko Mykolas Tiškevičius
Boguslavas Radvila – paskutinis iš Radvilų, paveldėjęs Dubingius. Jis buvo vedęs giminaičio Jonušo Radvilos dukterį ir Dubingiais mažai rūpinosi. Jam labiau rūpėjo Biržų pilis, kurią perstatė. B. Radvila Dubingius 1661 m. išnuomojo savo kreditoriui J. Jespersui. XVIII a. Dubingius nuomojo M. Tyzenhauzas, L. Pociejus, K. Puzyna, J. Bialozaras, I. Bohušas ir V. Giecevičius. 1808 m. juos nupirko Mykolas Tiškevičius, kuris greit išplėtė valdas: geriausios Dubingių žemės, ežerai, miškai priklausė Tiškevičiui.
Dubingių karčema (smuklė)
Dubingių miestelio centre, gatvių sankryžoje, antras šimtmetis stovi karčema (smuklė) – vietinės reikšmės architektūros paminklas. Karčema – tai liaudies susibūrimų vieta, viešbutis, valgykla – užkandinė. Joje vykdavo vakarėliai, susitikimai. Lietuvoje karčemos (užvažiuojamieji namai) buvo statomos jau XIV a. XIX a. Lietuvoje smulkių karčemų buvo itin daug, jos sudarė 50 proc. kai kurių miestelių pastatų, o kai kur net daugiau. Istorijos šaltiniai teigia, kad Dubingių karčema pastatyta 1842 m. Ji buvo akmeninio mūro pamatais, eglinių rastų sienomis, fasadas į pietų pusę, prie pagrindinio įėjimo prienamis (gonkelis) su keturiomis kolonomis, stogas šiaudų, durų buvo 10, keturi langai turėjo po aštuonis stiklus, šeši – po penkis.
Tačiau tai ne pirmoji Dubingių miestelio karčema. XVIII a. pr. ir XIX a. istorijos šaltiniai jau mini Dubingių karčemą, bet ji sudegė. Senosios karčemos vietoje pastatyta nauja. Dabartinės karčemos pamatai, sienos ir sienų konstrukcija labai panašūs į gyvenamojo pastato. Statyta iš aptašytų rąstų, viduje septynios patalpos, atskirtos rąstų sienomis. Stogas dvišlaitis, dengtas gontais. Fasadas turi klasicizmo elementų. Šiaurės – rytų centrinio įėjimo pusėje buvęs šulinys. Karčema, pasak garbaus amžiaus miestelio gyventojų, pastatyta Albino Tiškevičiaus. Nepriklausomos Lietuvos metais karčema priklausė girininkijai. Iš jos karčemą nuomojo žydai. Vokiečių okupacijos metais Dubingių karčemoje buvo surengtos žydų drabužių pardavimas – varžytynės, kairėje karčemos pusėje įrengta didelė parduotuvė. Per karą karčema nenukentėjo. 1957-1963 metais kairėje karčemos pusėje buvo valstybinė parduotuvė, dešinėje gyveno žmonės. Įsikūrus tarybiniam ūkiui „Už taiką”, karčemoje gyveno melžėjos, o arklidėje (ratinėje) buvo laikomi tarybinio ūkio gyvuliai. Čia buvo įrengtas ir pieninės punktas. 1969 m. smuklės pastatas rekonstruotas. Dubingiškiai teigia, kad jų miestelyje turgaus niekada nebuvo. Jie važiuodavę į Giedraičių, Molėtų, Paberžės turgus. Kasdien karčemą lankydavę tik pravažiuojantys, o vietos gyventojai tik sekmadieniais, kai suvažiuodavo į bažnyčią.
Asvejos regioninio parko lankytojų centras
Suremontuota karčema buvo naudojama įvairiems kultūriniams poreikiams – pasitarimams, seminarams. Vėliau, jau antrosios Lietuvos nepriklausomybės metais, ji priklausė Valstybės turto fondui, po to Molėtų savivaldybei. Kelis metus viename karčemos kambarėlių veikė mėgėjiškai įrengta Molėtų krašto muziejaus ekspozicija. O 2006 m. karčema perduota Asvejos regioninio parko direkcijai, kuri 2007-2008 m. atliko didžiulį kapitalinį karčemos restauracijos projektą. Čia yra ir parko lankytoją centras.
Palivarkai
1639 m. inventoriuje aprašytas Dubingių palivarkas prie ilgo ežero. Jis turėjo 10 valakų žemės. 1652 m. Dubingiuose buvo įkurti net šeši palivarkai: Jurkiškių, Našiūnų, Mikališkių, Našiškių, Zaleciškių, Dubingių. Jiems priklausė ir tie kaimai, kurie yra tolokai nuo Dubingių miestelio, pavyzdžiui Maldžiūnų, Pažaugėdų ir daugybė viensėdžių. 1661 m. minimi trys palivarkai, 1670 m. inventoriuose minimas vienintelis Dubingių palivarkas, ir tas pats tuščias. Matyti, karo metu ūkis buvo sunaikintas. Nesuspėta atstatyti palivarkų iki Šiaurės karo. Po to karo dar 1735 ir 1740 m. palivarkai visai neminimi. 1760 m. Dubingių palivarke buvo sėjama 21 statinė rugių. 1768 m. minimi trys palivarkai: Dubingių, Gaveikių ir Našiškių. Šie palivarkai XIX a. neišliko.
XIX a. viduryje Dubingių žemė buvo tiksliai išmatuota ir sudarytas jos kadastras. Matininkas Zenonas Maleckis sudarė geometrinį tų metų Dubingių inventorių ir pateikė 34 spalvotus miestelio, palivarko ir kaimų planus. Palivarkas turėjo 198 valakus ariamos žemės. Iš viso Dubingių dvare buvo 566 valakai (apie 20 ha) ir 20 margų (nuo 0.25 iki 0.71 ha), arba 11102 dešimtinės (1.0925 ha), žemės. Šešiuose palivarkuose ariamos žemės buvo 947 margai. Dubingių palivarkui priklausė miestelis, Ciūniškių, Laumikonių, Murališkių, Mikališkių, Turliškių, Dailidžių, Kerulių, Labotiškių, Purviniškių kaimai ir daugybė vienkiemių. Dubingių dvarui priklausė ir naujai įsteigtas Joniškio palivarkas. Senas Žeimiškių palivarkas buvo atkurtas Adomaitiškių vienkiemyje. Iš visos dvaro žemės ariamos buvo 38 proc., miškų — 34 proc. ežerų ir upių — 10 proc. Didesnėje dvaro dalyje imta auginti miškus, nes tik vienoje dvaro žemių pusėje, už Baluošo ežero, tęsėsi dideli miškai — Purviniškių ir Jankūniškių.
Dubingių valsčius XVII-XVII a.
Dubingių valsčiuje XVII a. viduryje buvo 175 gyventojai: 116 lažininkų (priverstinių baudžiauninkų), 32 bajorai ir 27 žemionys (tam tikros žemės teritorijos gyventojai). Po Šiaurės karo gyventojų skaičius sumažėjo iki 154. Tik 1740 m. gyventojų skaičius prilygo 1670 m. gyventojų skaičiui. 1768 m. buvo 188 kiemai, 1786 m. — 247 kiemai. 1795 m. revizijos metu Dubingiuose buvo iš viso 205 baudžiauninkai ir 178 laisvi žmonės (žemionys). 1811 ir 1816 m. duomenimis, laisvųjų skaičius buvo labai sumažintas, ir Valstybės turtų rūmai iškėlė dėl to Tiškevičiams bylą.
1808 m. Dubingiuose pažymėti 204 kiemai, o 1816 m. liko 160 kiemų, nes 1811 m. Dubingių dvaras, priklausęs D. Radvilai, buvo išdalintas jo kreditoriams. Nuo Dubingių buvo atskirtas vadinamas žemionių ir bajorų Baranovo traktas. Todėl dvare liko daugiau lažininkų. 1816 m. jų buvo 92, t. y. daugiau negu pusė gyventojų.
Valstiečių gyvenimas
To meto valstiečių gyvenimas buvo labai nelengvas. Pagrindinis jų rūpestis – duoklė, lažas dvarui ir nuosavas sklypelis. Valstiečiai savo dirbamą žemę didino tokiu būdu: imdavo jos už pinigus papildomai prie sodybinės žemės. Tai priimtinė žemė. Jos plotai didėjo nuo XVII a. vidurio, ypač nuo XVIII a. pradžios, nes po karų ir epidemijų antplūdžio buvo daug tuščios žemės. Šią žemę dva-ras skyrė iš valstiečių tuščios valakinės žemės. Priimtinė ir tuščia žemė – atkuriamo ūkio veidrodis. Tai geriausiai rodo Radvilų dvarai Dubingiuose.
XIX a. pirmoje pusėje jau buvo susikūrę Dubingių dvaro šeši palivarkai. Jų ir valstiečių ariamos žemės kiekis XIX a. vidury dar sudarė santyki 1:6. Atskirų palivarkų plotai nedidėjo, bet bendras palivarkinės žemės kiekis išaugo, nes buvo sukurta naujų palivarkų, o aplinkinių kaimų činšininkai (nuomoję žemę už mokestį) paversti lažininkais. 1816 m. Dubingių valstiečiams buvo pasakyta: jeigu žemionis ar bajoras kuriais nors metais nesumokės činšo, jis bus paverstas lažininku. Iki to laiko ten žemionys ir bajorai atliko tik karo tarnybą ir mokėjo nedidelį mokestį už valdomą žemę. Nuo lauko darbų jie buvo atleisti.
Dubingių valstiečių prievolės
XIX a. žemė jau nebuvo skirstoma į grupes. 1808 m. jos buvo 24, 1850 m. – net 71 valakas. 1861 m. reformos metu valstiečiams buvo palikta tik sodybinė – 160 valakų (kiekvienam po 19 dešimtinių), o visa priimtinė žemė atimta. Daugiausia naudojamos žemės buvo po Šiaurės karo. Kaip valstiečiai dirbo savo žemę? Darbo našumas buvo menkas. 1735 m. reikalauta molėtos Dubingių žemės pūdymą rugiams arti tris kartus, kviečius sėti lydymuose.
Dubingių valstiečių prievolės ankstyviausiuose inventoriuose pažymėtas nuo valako žemės. Tik nuo 1670 m. lažas žymimas nuo dūmo (kiemo), bet piniginės prievolės ir toliau liko nuo žemės kiekio. Lažas buvo pastoviausias: dvi ar trys dienos per savaitę. Didelė lažo dalis buvo skiriama talkoms. Valstiečiai privalėjo javus vežti į miestus – Vilnių ar Rygą, taisyti palivarkų pastatus, tiltus, užtvan-kas, įdirbti žemę dvaro daržams, skalbti dvaro skalbinius, eiti sargybą, dalyvauti medžioklėse, gaudyti žuvis.
Dubingiuose ilgiau negu kituose dvaruose išliko natūrali duoklė, vadinama dėkla. Valstiečiai duodavo dvarui po statinę rugių, avižų ir vežimą šieno. Išliko sena prievolė – gauto medaus pusę atiduoti dvarui. Sudėtingesnis buvo valstiečių činšininkų mokestis. Jis nuolat didėjo. XIX a. valstybiniai mokesčiai itin išaugo. Rentą dvaras dalijosi beveik pusiau su imperija.
Žemionys ir bajorai
Dubingių, kaip magnato valdõs, viena ypatybių buvo gausus žemionių ir bajorų skaičius. XVII a. žemionys buvo šaukiami karo tarnybon ar ginti dvaro nuo užpuolimų. Bajorai buvo siunčiami karo tarnybon. Po Šiaurės karo žemionys tik nuo 5 valakų pristatydavo vieną gerai ginkluotą raitelį. XIX a. nei žemionys, nei bajorai nebesiskyrė nuo valstiečių. Jie neteko išimtinės teisės būti tik činšininkais. Niekas nebeprisiminė jų karinės šlovės. Dubingių kunigaikštystės kariai virto baudžiauninkais.
Žemės reforma XIXa.
Po 1861 m. žemės reformos valstiečiai galėjo išsipirkti žemės. Pagal 1865 metų sudarytus aktus Dubingių krašto 199 valstiečių kiemai gavo 3672 dešimtines žemės. Tuo metu valstiečiai tesinaudojo 1978 dešimtinėmis priimtinės žemės (vyravo ariama žemė ir pievos). Jos buvo kartu su kitomis valstiečių žemėmis rėžiuose, neatskirtos kokiomis nors ribomis. Priimtines žemes tikrinimo komisija paliko dvarininkui, bet nenurodė, kur jos yra, ir neatskyrė nuo valstiečių valdomų žemių. Gubernijos valdyba konstatavo, kad komisija priimtinių žemių klausimą išsprendė „nepaprastai paviršutiniškai, tačiau išpirkimo aktus patvirtino. Dalis priimtinių žemių iš valstiečių atimta, patvirtinus išpirkimo aktus, dalis 1870-1873 m. atribojama, tačiau didžiąja dalimi, daugiau kaip 1400 dešimtinių, valstiečiai tebesinaudojo.
1878 m. dvarininko patikėtinis reikalavo iš 133 valstiečių atimti neteisėtai naudojamą žemę ir už praėjusi laiką išieškoti nuomos priemoką. Vilniaus baudžiamojo ir civilinio teismo rūmai nutarė, kad ieškinius reikia patenkinti atskirai kiekvienam valstiečiui (patikėtinis buvo pateikęs du grupinius). 1881 m. teismo nutarimą senatas patvirtino. Nors ginčijamomis žemėmis valstiečiai iš tiesų naudojosi, tačiau senatas 1883, 1885 ir 1887 m. nutarė, kad Dubingių dvaro valstiečiai neturi teisės gauti tų žemių nuosavybėn, nes jos neįrašytos į išpirkimo aktus, ir valstiečiai, esą, faktiškai jų nevaldo. 1888 m. taikos tarpininkas priimtinas žemes atskyrė nuo valstiečių žemių, ir Tiškevičius pradėjo jas pardavinėti. Dauguma pirkėjų buvo ne to dvaro valstiečiai. Dubingių dvaro valstiečiai pirkėjams neleido naudotis žeme. Dešimt pirkėjų skundėsi, kad Ciūniškių, Dailidiškių, Kerulių, Turliškių kaimų ir Giraičių vienkiemio valstiečiai neleidžią naudotis pirktomis žemėmis. Parduodant žemę, tarpininkavo Valstiečių žemės banko Vilniaus-Kauno skyrius. Jo pirmininkas gubernatoriui skundėsi, kad dėl valstiečių pasipriešinimo gali nukentėti banko interesai, ir siūlė priimtinę žemę parduoti tik vietiniams valstiečiams, kurie „naudojosi nuo seno laiko ja lyg sava”. Banko skyriaus pirmininkas Dubingių valstiečius pavadino faktiniais žemės naudotojais (tai neigė senatas).
Tiškevičiaus ginčai su valstiečiais
Gubernatoriui tarpininkaujant, Tiškevičius nustojo žemes pardavinėti pašaliniams, tačiau vietiniai nenorėjo jos pirkti. Per 1890 m. rugiapjūtę parduotose žemėse valstiečiai ėmė kirsti dar ne visai prinokusius javus. Tuo metu 53 kaimą ginčus su dvarininku ir priimtinių žemių pirkėjais sprendė taikos teisėjas. Valstiečiai, atstovai arba kaltinamieji, į teismą neatvykdavo, ir bylos buvo sprendžiamos už akių. Paprastai paskutinę apeliacijos dieną valstiečiai paduodavo prašymus iš naujo svarstyti bylą. Kadangi teisminio mokesčio iš karto nesumokėdavo, tai bylos sprendimą dar labiau užvilkindavo. Tai valstiečiai darė todėl, kad apie 200 bylų taikos teisėjas, o po apeliacijos – taikos teisėjų suvažiavimas išsprendė jų nenaudai (bylų skaičius leidžia manyti, kad ginčai dėl piimtinių žemią lietė ne tik 133 valstiečius, bet ir visus buvusius Dubingių dvaro valstiečius). Valstiečių įgaliotiniai, vedę bylą Senate, buvo Pranas Gasinskis ir Kazimieras Ilčevičius, be to, Justinas Gasinskis, Kajetonas Sasnauskas. Grasinta padaryti kaip to paties dvarininko Žiežmarių dvare, t. y. iškviesti kariuomenę. Valstiečius gynė advokatas, buvęs Vilniaus gubernijos valstiečių reikalų valdybos kolegijos registratorius Vikentijus Sapocka. 1890 m. jis trejiems metams ištremtas iš gubernijos ir apsigyveno Minske. Generalgubernatoriaus įsakymu Aleksandras Čadovičius, dailidė, kilęs iš valstiečių ir gyvenąs Baluošo vienkiemyje, 1891 m. priverstas parašyti pasižadėjimą nerašyti ir neperrašinėti valstiečių pažymų. Generalgubernatorius, iškvietęs į Vilnių valsčiaus pareigūnus ir Dubingių dvaro atstovus, įtikinėjo nutraukti ginčus dėl žemės su dvarininku.
Senosios mokyklos
Feodalizmo laikais Rytų Lietuvoje buvo žymiai daugiau lažinių valstiečių, mažiau didesnių miestelių, mažiau laisvų žmonių negu Vakarų Lietuvoje. Todėl Rytų Lietuvos žemesniųjų visuomenės sluoksnių poreikis mokytis rašto buvo ne toks ryškus. Vakarų Lietuvoje dažnai pradžios mokyklos laikėsi todėl, kad rėmė paprasti valstiečiai, o rytuose nemaža lėmė klebono ar dvarininko pastangos. Tai būdinga ir Dubingių apylinkėms.
Edukacinės komisijos narys ir steigėjas vyskupas I. Masalskis ėmė rūpintis parapinėmis mokyklomis, kurių Vilniaus vyskupijoje gausiai pristeigta nuo 1773 m. Dubingių parapinė mokykla žinoma nuo 1777 m. Joje mokėsi keturi bajorai ir dešimt valstiečių vaikų, o 1781 m. devyni bajorai ir du valstiečiai. Artimiausios mokyklos veikė Joniškyje, Inturkėje, Giedraičiuose, Molėtuose.
Mokinių skaičius to laikotarpio parapinėse mokyklose po truputį mažėjo. Ilgainiui daugelis mokyklų visai nustojo veikusios. XIX a. pradžioje beminima tik Molėtų parapinė mokykla. Ar tuo metu mokykla buvo Dubingiuose, nežinoma. Po 1831 m. sukilimo mokyklų skaičius Lietuvoje dar mažėjo dėl caro valdžios politikos. Valdinėms mokykloms Vilniaus apskrityje kurtis buvo lengviau negu kituose Lietuvos regionuose, nes Rytų Lietuvoje mokyklų buvo reta ir jokios konkurencijos tarp valdinių ir nevaldinių mokyklų nebuvo. Nuo 1831 m. steigiamose valdinėse mokyklose dėstoma rusų kalba. XIX a. pabaigoje valdinių mokyklų buvo palyginti nemažai – vadinamoji liaudies mokykla veikė ir Dubingiuose.
Kalbos
Dubingių apylinkėje dėl tam tikrų istorinių, politinių ir socialinių priežasčių lietuvių kalbos plotas atsidūrė prie slavų (ypač baltarusių ir lenkų) kalbų ploto ribos. Kalbų kontaktai nebuvo palankūs lietuvių kalbai — jos vartojimo sfera laikui bėgant siaurėjo. Maždaug iki XIX a. vidurio beveik visoje to meto Vilniaus apskrityje vyraujanti buvo lietuvių kalba. 1828 m. akte, surašytame bažnyčių vizitatoriaus Ignatovičiaus ir liečiančiame Šalčininkų ir Dubingių parapijas, yra sakoma, kad tose parapijose žmonės kalba lietuviškai, vaikai ir moterys nemoka lenkiškai, bet bažnyčiose yra tik lenkiški pamokslai bei katekizmai. Visa tai žmonėms sunku išmokti ir to suprasti jie negali. Kitame tų pat metų vizitacijos akte pažymėta, kad Joniškio klebonas sako lenkiškus pamokslus lietuviams. Tačiau 1857 m. P. Kepeno surinkta etnografinė medžiaga jau skiriasi. Mišriai, t.y. lietuviškai ir lenkiškai, kalbama Kernavės ir Dubingių apylinkėse, 1790 m. A. Pliaterio surinktais duomenimis, slavėjimo banga buvo užgriebusi lietuviškus kaimus toli į Šiaurę nuo Vilniaus. Keičiantis kiekvienai kartai vis daugiau kito šio krašto kalbų vartojimas. Gimdavo vis daugiau jaunosios kartos atstovų su pirmine slavų kalba. Dvikalbių žmonių su antrine lenkų kalba pradėjo sparčiai rastis Dubingių, Inturkės, Bijutiškio apylinkėse. Viena svarbiausių slavėjimo priežasčių buvo ta, kad lietuvių kalba viešajame gyvenime neturėjo lygių teisių su kitomis kalbomis. Ji buvo laikoma žemojo luomo, namų kalba. Lietuviai buvo priversti mokėti lenkų kalbą.
Dvaras apskundė kleboną dėl neteisėtų veiksmų
Istorikas profesorius K. Jablonskis parengė XVIII a. dokumentus apie konfliktą, kilusį 1760-1767 m. tarp Dubingių dvaro, miestelėnų, valsčiaus ūkininkų ir Dubingių klebono Pranciškaus Stankevičiaus. Dvaras apskundė kleboną dėl neteisėtų veiksmų, pateikė klebono dvarui padarytų nuostolių sąrašą. Klebonas sugalvojo neteisėtą rinkliavą, jis kaltinamas turto grobimu, vertimu dirbti. Klebonas grobdavo iš valstiečių rūbus už bausmę, kad jie ar jų šeimos nariai kalba poterius lietuviškai, o ne lenkiškai, nors tuo metu, XVIII a. viduryje, dauguma Dubingių valstiečių kalbėjo tik lietuviškai. Sulenkėję buvo ponai, bajorai, juos pamėgdžiojantys plikbajoriai.
Pateikiami tokie klebono Pr. Stankevičiaus paimti daiktai:
„19-ta. Mikoliškių kaime iš Andriaus Baciansko dvi sermėgas, dviejų muštinių vertės, kas sudaro 16 auksinų, už tai, kad nemoka poterių lenkiškai, o tik lietuviškai.
20-ta. Kairiškių kaime iš Motiejaus Barciaus, taip pat už tai, kad nemokėjo poterių lenkiškai, o tik lietuviškai, paėmė 4 auksinų vertės padėvėtą sermėgą ir 1 auksino 20 skatikų vertės padėvėtą diržą, kas sudaro 5 auksinus 20 skatikų.
21-a. Gaveikių kaime iš Lauryno Blaževičiaus paėmė padėvėtą 1 auksino 10 skatikų vertės kepurę, taip pat Sidabravo kaime iš Andriaus Kerulio pagrobė naują kepurę, už kurią buvo mokėjęs 5 auksinus, naują sermėgą, už kurią buvo mokėjęs 6 auksinus, ir naują 5 auksinų vertės diržą. Abiem taip padarė, kad nemokėjo poterių lenkiškai. Visa tai sudaro 17 auksinus 10 skatikų.”
Dvaro skunde rašoma, kad Juozapas Valiukevičius su sūnumi iš Verbiškių kaimo trečius metus neina išpažinties savo parapijoje, nes klebonas jo nepriima. J. Valiukevičius, gelbėdamas savo sielą, išpažinties turi vaikščioti į Giedraičius. Be to, šis kaimietis neina klebonui į talkas, nes klebonas turi įprotį atimti sermėgas, kad kitą dieną ir be talkos dirbtų klebonui. Klebonas atėmė iš Valiukevičiaus diržą, kad lietuvių chlopas (bernas) kalba poterius ne lenkiškai, o lietuviškai.
Sisteminga lenkinimo politika
Valstiečiai lenkų kalbos mokėsi pirmiausia dėl to, kad tai jiems buvo paranku ir naudinga, visai nesirūpindami, jog kalbos pakeitimas keičia ir jų tautybę. Lenkų kalba tarp Dubingių apylinkės lietuvių valstiečių plito daugiausia asimiliacijos keliu. Bažnyčia ir dvarai varė sistemingą lenkinimo politiką. Anksčiausiai pradėjo lenkėti nėję baudžiavos kaimeliai (pvz., Arliškiai) ir atskiri viensėdžiai. Kiti Dubingių apylinkės kaimai masiškai lenkėti pradėjo tik XIX a. pabaigoje. Kalbų sąveikos tyrinėtojai (A. Vidugiris) pažymi, kad dvikalbiai žmonės pirminę lietuvių kalbą pradėjo keisti į antrinę lenkų kalbą su kažkokiu lengvabūdišku nekantrumu ir skubotumu, dažniausiai pastarąją menkai temokėdami. Lenkiški žodžiai tarti lietuviška fonetika, buvo sudaromi dviejų kalbų žodžiai hibridai.
Ar mokykla galėjo prisidėti prie Dubingių apylinkės lietuvių nenutautinimo? Vargu. Mokyklą išlaikė dvarininkas arba klebonija, todėl dėstomoji kalba joje buvo lenkų. Dubingių apylinkėje jau XVIII a. bažnyčia intensyviai ir sąmoningai lenkino valstiečius. Dubingių dvaras 1776 m. kilusios bylos su klebonu P. Stankevičiumi metu neprotestavo prieš patį draudimą melstis gimtąja kalba. Bylą tyrė atvykę vyskupijos atstovai, tačiau nėra duomenų, kad būtų kaip nors reaguota į klebono taikomas priemones už gimtosios lietuvių kalbos vartojimą.
XX a. pradžioje, atgavus spaudą lotyniškais rašmenimis, lietuviškai dar kalbėjo pusė Dubingių gyventojų. Lietuvių nacionalinis judėjimas, suaktyvėjęs XIX a. paskutiniame ketvirtyje, nepajėgė sustabdyti lietuvių nutautėjimo. Daug dubingėnų nesuprato, ko nori tie litvomanai, ir atvirai stojo prieš lietuvių atgimimą. Prie lietuvių nutautinimo prisidėjo Dubingiuose dirbę kunigai. Štai kas apie Dubingius rašoma „Vilties” laikraščio 1909 m. spalio 27 d. numeryje: „Dubingiuose spalio 21 d. vyko šv. Mato atlaidai, į kuriuos susirinko daug žmonių. Priėjo daug lietuvių iš kaimiškųjų parapijų ir dubingiškių. Tačiau niekas nepasakė lietuviško pamokslo, o buvo dvylika kunigų, ir visi lietuviai. Kitais metais per tuos atlaidus sakydavo ir lietuvišką pamokslą. Įdomu būtų sužinojus, kodėl dabar yra tokia atmaina, kodėl lietuviško pamokslo nebuvo per 40 valandų pamaldų, kurios prasidėjo šv. Mato dieną.”
Lietuviškos pamaldos
1909 m. Dubingių parapijos klebonu pradėjo dirbti kunigas Jonas Kunigėlis. Jis labai skyrėsi nuo savo pirmtako Juozo Gabševičiaus – klebono ūkininko, žmonių gadintojo. J. Kunigėlis – lietuvių patriotas, pradėjo įvesti lietuviškas pamaldas. Deja, Dubingiuose jis neišdirbo ir dvejų metų — iškėlė kitur. J. Kunigėlį pakeitė Nikodemas Vaišutis, žinomas pamokslininkas. N. Vaišutis, kaip ir J. Kunigėlis, rūpinosi lietuviškomis pamaldomis. N. Vaišutis Dubingių parapijos klebonu buvo tik vienerius metus. Apie jį Vilniuje leistos „Aušros” 1912 m. 14 numeryje rašoma: „Dubingių ir kitų parapijų žmonės negali užmiršti iškelto kunigo N. Vaišučio, kuris gražiais pamokslais plačiai buvo žinomas.”
Nepriklausomybės kovos
Nepriklausomybės kovų metu ties Dubingiais nevyko tokių mūšių, kaip prie Giedraičių ir Širvintų, tačiau ir Dubingiai buvo karo veiksmų zonoje. Lietuvos kariuomenė nuo 1920 m. pradžios jokių karo uždavinių nevykdė, karo nenumatė, tad didesnių pasiruošimų karui nebuvo daroma. Liepos 7 d. bolševikai pasiekė Lietuvos teritoriją šiaurėje prie Drūkšių ežero. Liepos mėnesį lenkai pasitraukė iš Lietuvos užimtų vietų. Jas kai kur užėmė Lietuvos kariuomenė. Buvo užimti ir Dubingiai.
Tačiau 1920 m. rudenį karo veiksmai Lietuvai klostėsi nepalankiai. Nors tų metų spalio mėnesį karo veiksmai tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sustabdyti, lenkai slaptai ruošėsi pulti Vilnių, o vėliau ir Kauną. Generolo L. Želigovskio vadovaujami lenkų armijos daliniai užėmė Vilnių. Lapkričio 17 d. prasidėjo paskutinis lenkų puolimas per Širvintas, Giedraičius, Ukmergę, Jonavą Kauną. Buvo sudarytos trys puolamosios rinktinės. Trečiosios kavalerijos (11 eskadronų) uždavinys – prasiveržti tarp Dubingių ir Giedraičių ežerų, pulti Videniškių, Kurklių, Kavarsko, Kėdainių kryptimi. Lenkų kavalerijos brigada lengvai prasiveržė pro ežerų tarpeklį ir lapkričio 19 d. mažai kliudoma buvo nujojusi iki Kėdainių. Kovų Dubingių laukuose metu žuvo vienas lietuvių karininkas ir šeši kareiviai. Keturi jų palaidoti Dubingių kapinėse. Kovose prie Dubingių dalyvavo 9-asis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas ir gudų batalionas (kovėsi prie Giedraičių).
1920 m. lapkričio 19 d. lenkų rinktinė buvo sumušta prie Širvintų, o lapkričio 21 d. kita lenkų rinktinė ties Giedraičiais.
1920 m. lapkričio 29 d. Tautų sąjungos kontrolės komisijai tarpininkaujant, buvo nustatyta neutralioji zona. 1929 m. ji panaikinta ir nustatyta administracinė linija, kuri išsilaikė iki 1939 m. rudens. Administracinė (demarkacinė) linija ėjo per Žalktynės, Gurakalnės, Drąsių, Goveikių kaimus.
Demarkacinės linijos Dubingių-Zarasų barą iki 1922 m. birželio 20 d. saugojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-asis pėstininkų pulkas Dubingių-Joniškio-Labanoro barą iki 1920 m. gruodžio mėnesio 8-asis pėstininkų kunigaikščio Vaidoto pulkas. Kurį laiką 1921 m. demarkacinės linijos Dubingių-Zarasų barą saugojo ir 3-asis pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pulkas.
Dubingių kraštas - nepriklausomos Lietuvos dalis
Pasibaigus ginkluotoms kovoms su lenkais, Dubingiai tapo nepriklausomos Lietuvos dalimi. Tą kraštą buvo nelengva integruoti į Lietuvą. Ne vien todėl, kad Dubingiai buvo prie pat demarkacinės linijos. Ilgai dirbamas lietuvių nutautinimo darbas darė didelę įtaką gyventojų tautinei savimonei.
1918 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Molėtų apskrityje (tada ji buvo) nepriklausomos Lietuvos valdžios apskrities viršininku paskirtas inžinierius Petras Petronis teisėtu būdu stengėsi suorganizuoti apskrities komitetą. P. Petroniui buvo nelengva, nes polonizatoriai jam visaip trukdė. Tarp lenkų veikėjų, nepripažįstančių teisėtos Lietuvos valdžios, pranešime Ministrų Tarybai jis mini Gorskį, grafo Tiškevičiaus iš Dubingių laučių (medžioklės tvarkytoją), Dubingių kleboną (pavardė nenurodyta). Tuometinis Dubingių klebonas lenkininkas Kazimieras Šileika kurstė parapiją prieš lietuvius, vėliau pats pabėgo į Lenkiją. Jis agitavo prieš Lietuvos valdžią, todėl Dubingių gyventojai atsisakė rinkti komitetą pagal Lietuvos valdžios nurodymus. Tuo metu dar tebedirbo vokiečių okupacinės valdžios Molėtų apskrities viršininkas – kreishauptmanas. Įsitikinęs, kad Dubingiuose bus sunku išrinkti teisėtos Lietuvos valdžios valsčiaus komitetą, kreishauptmanas kreipėsi į apskrities komiteto narį Bekupės dvarininką Ruščicą, aktyvų lenkininką, padėti jam, kreishauptmanui, kaip nors surengti komiteto rinkimus Dubingių parapijoje, nes ten žmonės lenkų labai suagituoti ir nenori rinkti jokio komiteto. Apie Dubingius rašė Lietuvos valdžios paskirtas apskrities viršininkas P. Petronis: žmonės labai sulenkėję, todėl suagituoti iš jų tarpo milicijai tinkamų žmonių, kurie palaikytų Lietuvos valdžią, sunku bus rasti. Molėtų apskrities komitetas 1918 m. gruodžio 22 d. nutarė, kad Dubingiuose reikia trijų policininkų ir vieno vyresniojo.
Valstybinės sienos apsauga
Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais Dubingių apylinkės gyvenimas buvo permainingas ir nestabilus. Visų pirmiausia reikėjo rūpintis valstybinės sienos sauga, įrengti pasienio punktus, parūpinti gerų Lietuvai ištikimų pasienio policininkų. Jiems reikėjo kažkur gyventi. Daug pasienio policininkų nedidelius butus nuomojo iš vietos gyventojų. Beveik visi pasienio policininkai buvo kilę iš kitų, lietuviškesnių, valsčių ir apskričių. Pagrįstai manyta, kad jie uoliau, sąžiningiau dirbs jiems skirtą darbą. Pagyvenę dubingėnai dar atsimena jų pasienio policijos rajone dirbusius policininkus Kisielių, Vaičiūną, Ramošką, Mackevičių, Krikštaponį, Račelj, Atkočiūną, St. Tarasevičių, Ališauską, Simonaitį, Matulį, Markūną, buvusius sargybos viršininkus Budrį, Talat-Kelpšą, Judicką ir kai kuriuos kitus. Pasienio policijos sargybos būstinė buvo J. Noreikos name, kuris yra netoli buvusios karčemos, kitoje gatvės pusėje.
Pasienio policijos sargyba
Pasienio policijos V rajono 2-oji sargyba (Dubingių seniūnija), rodos, nebuvo patyrusi ypatingų epizodų. Įprastų, susijusių su valstybinės sienos taisyklių pažeidimų, būta nemažai. Štai keli epizodai iš 2-osios sargybos dienoraščio (tada sargybos viršininku dirbo Staškevičius). 1935 m. rugpjūčio 21 d. pasienio policininkas Pikturna sulaikė slaptai per administracinę liniją iš okupuotos Lietuvos einančius V. Giedrį ir P. Strumilienę. Policininkas Kisielius tų pačių metų rugsėjo 14 d. irgi sulaikė iš okupuotos Lietuvos per administracinę liniją einančias dvi moteris. Šiaip jau sargybos dienoraščiuose nepalyginamai daugiau kartų įrašyta „įvykių nebuvo”.
Apie vieną ypatingesnį pasienio gyvenimo epizodą rašyta „Kario” žurnalo 1933 m. 20-ame numeryje. Tų metų gegužės 6 d. 20 val. pro pasienio policijos V rajono antrosios sargybos (Žalktynės kaimas) pereinamąjį punktą iš okupuotos Lietuvos atbėgo lenkų kariuomenės eilinis kareivis Antanas Pivoras. Jis tarnavo Vilniaus mieste, pirmame artilerijos pulke, 3-oje baterijoje. Atbėgo pilna uniforma su durtuvu ir pentinais. Jo tėvai prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Ukmergėje. Jis pats Vilniuje. A. Pivorui labai įkyrėjo tarnyba lenkų kariuomenėje. Vienas „paručikas” nežmoniškai elgėsi su kareiviais, ypač nuo jo kliūdavo lietuviams. A. Pivoras nebegalėjo iškęsti tokio pažeminimo, todėl ir atbėgo į nepriklausomą Lietuvą.
Nepriklausomos Lietuvos metai
Nepriklausomos Lietuvos metais Dubingiai priklausė Ukmergės apskrities Giedraičių valsčiui. Administracinis-teritorinis suskirstymas anuomet buvo ne toks kaip dabar. Seniūnija – pradinis to suskirstymo darinys. 1939 m. apie Dubingius buvo šios seniūnijos: Dubingių, Rudokų, Ciūniškių, Varonių, Labotiškių. Didžiausia jų – Dubingių: 720 gyventojų, 106 žemės ūkiai, plotas 1849,90 ha. Rudokų seniūnijoje gyveno 562 gyventojai, žemės ūkių buvo 108, bendras žemės plotas 1189 ha.
Kaip atrodė anų metų Dubingiai? Tai buvo provincijos pasienio nedidelis miestelis, kurio gyventojų daugumą sudarė žydai. Jie turėjo 20 namų, dar 4 namus nuomojo, kitų tautybių žmonėms priklausė 12 namų, Dubingiuose buvo žydų maldos namai (netoli piliakalnio, prie ežero). Karčemos pastatas priklausė girininkijai, bet ją turėjo išsinuomojęs žydas. Miestelyje veikė dvi žydų parduotuvės.
Dubingių girininkijos būstinė buvo name prie pat piliakalnio. Įspūdingiausias tarpukario Dubingių pastatas – 1800 m. perstatyta bažnyčia, unikalus liaudiško klasicizmo paminklas. Su portiku, istorine kolonada. Keturios kolonos rėmė trikampį frontoną be bokšto, o kitos dvi kolonų poros stovėjo greta nartekso, išilginių navos rėmų linijoje ir rėmė dvišlaičio stogo užlaidas. Kolonos buvo apskritos, liemenys išvagoti kaneliūromis. Kai kurie dubingėnai atsimena anų metų savo miestelio dviejų gatvių pavadinimus: A. Smetonos ir B. Radvilaitės. Dubingių dvaras buvusi Lietuvos magnatų Radvilų (vėliau Tiškevičių) valda, nepriklausomos Lietuvos metais visai sunyko: jo žemė buvo išdalyta Lietuvos kariuomenės savanoriams Jurgiui Vaidukevičiui, Broniui Gurskui, Stasiui Gyliui, Bernardui Malevičiui, Stasiui Šeikiui, Mykolui Kuncevičiui, Feliksui Gikiui ir dar keliems. Jie, ūkininkai naujakuriai, žmonės iš kitų Lietuvos regionų, įsilieję į jiems naują aplinką ir vien savo buvimu stiprino Dubingių krašto gyventojų lietuvių tautinę savimonę.
Žemės reforma, skirstymas į vienkiemius
Tarpukario metais reformuotas ne tik Dubingių dvaras, 1933 m. į vienkiemius išskirstytas Ciūniškių kaimas. Maždaug tuo pat metu pertvarkyti ir kai kurie kiti kaimai. Skirstymas į vienkiemius – tai didelės permainos. Iro tradicinė gatvinio kaimo bendrija, šiek tiek keitėsi kaimo buitis, kito papročiai, ūkininkavimo būdas. Turtingiems ūkininkams našta tapusios bendros ganyklos buvo dalijamos. Tai vertė mažinti gyvulių skaičių, gerinti jų veislę. Veislinius gyvulius laikė didesni kaip 15 ha ūkiai, o mažesni kur kas rečiau. Žemės reforma, skirstymas į vienkiemius nesunaikino atskirų valstiečių užsiėmimų, turinčių senas tradicijas ir papročius. Senas Dubingių krašto ūkininkų užsiėmimas – bitininkystė. Tradiciniai kelminiai aviliai buvo naudojami net septintajame šio šimtme-čio dešimtmetyje, į medžius tebekėlė avilius. Nuo šio amžiaus pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo Dubingiuose veikė vaškinių ir lajinių žvakių liejimo dirbtuvėlė. O jai vaško reikėjo daug. 1930 m. Dubingių apylinkėse dirbo apie 25 kalviai ir jų mokiniai. Tarp jų buvo gabių meistrų. Dauguma Dubingių apylinkėse ūkių buvo smulkūs. Ūkininkai sugebėdavo nudirbti visus darbus patys. Vis dėlto kai kuriems darbams talkos buvo telkiamos. Iki 1940 metų būta įvairių žemdirbystės talkų.
Kaimo architektūra
Etnografai nustatė, kad Dubingių apylinkių kaimo architektūra yra puoselėta aukštaitiškų tradicijų, todėl pagrindiniais bruožais ji gimininga Rytų Lietuvai. Kaimo architektūrą pagyvina graži šio krašto gamta. Tradiciniai drabužiai Dubingių krašte gyvavo iki aštuntojo XIX a. dešimtmečio. Po tradicinių drabužių atėjusi mada turėjo ir tradicinių ir naujos mados elementų. Dubingėnų buities bruožai rodo, kad Dubingių kraštas nuo seno buvo savitas ir savaip įdomus. Tarpukario Lietuvos periodinės spaudos jis dažnai apibūdinamas kaip tamsokas atsilikęs pakraštys. Pagrindo tokiai nuostatai būta. Konfliktiški tautiniai santykiai, prievartinis lietuvių nutautinimas paliko nemalonių pėdsakų ir politikoje, ir kultūroje.
1938 m. po Lenkijos ultimatumo Lietuvos vyriausybei Kaune įsikūrė Lenkijos pasiuntinys Chorvatas. Kai kurie dubingėnai bažnytiniais reikalais (pamaldų kalba) jau nesikreipė į Kaišiadorių vyskupijos kuriją, kreipėsi į Kaune buvusį Lenkijos pasiuntinį Chorvatą. Dubingėnai sakė: „Vyskupas Kukta yra silpnas, mes Kaune turime stipresnį – Chorvatą.” Ir prašė Chorvatą, kad į Dubingius ateitų lenkų bajorai ir Dubingius prijungtų prie Lenkijos.
Pogrindinė komunistinė kuopelė
Dubingių visuomenės gyvenimą įvairino, bet nekaip veikė ir kitokio pobūdžio veiksmai. 1924 m. miestelyje įsikuria pogrindinė komunistinė kuopelė. Prie žibalinės lempos renkasi pirmieji komunistai J. Staškevičius-Stoškus, Zelmanas Medanskis ir kiti. 1926 m. į pogrindyje veikiančią Lietuvos komunistinę sąjungos Dubingių kuopelę priimamas A. Maginskas, o po trejų metų – 1929 m. gegužės mėnesį į Lietuvos komunistų partiją. A. Maginskas kilęs iš Giedraičių valsčiaus (dabar Dubingių apylinkė) Kuriškių kaimo. Jo tėvai buvo vargingieji valstiečiai, turėjo tris dešimtines žemės. Kai A. Maginskui sukako 10 metų, mirė jo tėvai. Paauglys A. Maginskas, tebaigęs du pradinės mokyklos skyrius, ėmė gyventi savarankiškai. Greitai įsitraukė į darbininkų judėjimą, o 1931 m. A. Maginskas suimamas Kaune. Kalėjime jis parašė pirmuosius literatūrinius kūrinėlius politinių kalinių laikraščiui „Kovotojas”.
1929 m. kovo 8 d. Dubingiuose, Ignatavičiaus sode, buvo iškelta raudona vėliava su tokiu įrašu lenkų kalba: „Przecz wojna przeciw SSSR! Przecz faszystowski rząd! Niech žyje rewoliucja na calym swiecie. Niech žyje międzynarodowe swięte kobiet.” Vėliavose įrašyti šūkiai buvo siejami su tarptautine moters diena, su kova prieš Lietuvos valdžią, su kova už taiką. Ciūniškių kaime 1929 m. sausio 20 d. buvo iškelta vėliava su V. Lenino atvaizdu gedulo rėmuose ir įrašu lenkų kalba: „Czesc wadzowi robotniczemu V. Leninu! Przecz faszystcwska dyktatura! Niech zyje swiatowa revoliucija.” Kitų metų gruodžio 27 d. Ciūniškių kaime buvo iškelta raudona vėliava su K. Požėlos, J. Greifenbergerio R. Čarno atvaizdais.
Skautų stovykla Dubingiuose
„1935 metai. Skautų stovykla Dubingiuose. Kraštas sulenkintas, mažai kas moka lietuviškai, tačiau įspūdingi skautų laužai ant žavingo Dubingių ežero kranto suviliojo vietos gyventojus. Pradžioje penkiolika, vėliau po keliasdešimt, pagaliau net iki pusantro tūkstančio lankytojų sulaukdavo skautai prie savo laužo. Anot klebono, čia į atlaidus tiek žmonių neatvažiuodavo. Net 18-20 km važiuoja žmonės pamatyti to jiems nepaprasto dalyko – laužo. Čia skamba lietuviškos dainos, šūkiai, kurie kaip gaili malda šaukiasi Vilniaus. Pasiryžimas ir kovos šūkiai nuskamba per siaurą, bet pasakiškai gražų ežerą, kurio kitoje pusėje jau okupuota Lietuva. Dar atitinkamas žodis, ir susijaudinęs senelis ar vargo palenkta bobutė jau ašaras bešluostanti. Kalbėti lietuviškai dar nemoka, bet užtai jausti lietuviškai pradeda.” Galima abejoti, ar šioje žinutėje (Mūsų Vilnius, 1935 m. Nr. 11) šis tas neromantizuota, bet vienas dalykas nekelia abejonių: nepriklausomybės metais į Dubingių kraštą atėjo naujų dalykų. Tas aplenkintas pakraštys yra Lietuvos respublikos dalis, todėl rūpintasi, kad jis toks ir būtų savas, lietuviškas.
Vilniaus pagerbimo minėjimas
„Mūsų Vilniaus” 1935 metų 21 numeryje įdėta tokia žinutė: „Dubingiai. Vilniaus pagerbimo minėjimas įvyko spalio 13 d. Vietos kapinėse buvo pagerbti žuvusieji kariai. Po to, pradžios mokyklos salėje įvyko susirinkimas. Apie Vilnių kalbėjo mokytojas K. Rukšėnas. Minėjimą rengė Vilniaus vadavimo sąjunga ir Šaulių sąjungos Dubingių skyrius.” Šaulių sąjungos Dubingių skyriaus rūpesčiu 1936 m. Dubingiuose gražiai paminėta Klaipėdos išvadavimo, pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio Povilo Lukšio, karininko Antano Juozapavičiaus ir Lietuvos nepriklausomybės 18 metų sukaktys. „Mažai susipratusioje Dubingių apylinkėje šaulių būrys atlieka nemažą lietuviškos tautiškos vagos vertimo darbą” (Trimitas, 1936, Nr. 10). Tų pačių metų gegužės 24 d. šaulių būrys vaidino „Burtininkę”. Būrio choras, vadovaujamas šaulio J. Meilūno, gražiai pasirodė. Pasienio policijos viršininko pastangomis atidaryta pasienio policijos biblioteka, kuria naudojosi ne tik policininkai. Dalis knygų gauta iš likviduotos Ukmergės policijos bibliotekos.
Šaulių sąjungos Dubingių būrys
Šaulių sąjungos Dubingių būrys veikė darniai, organizuotai, kiek galėdamas stengėsi ugdyti ištikimybę Lietuvai. Šioje srityje daug dirbo ilgametis Dubingių pradžios mokyklos mokytojas K. Rukšėnas, K. Augis. Šaulių būrio vadų, parapijos klebonų Ribikausko, J. Žvinio, šaulės O. Ardasavičiūtės pastangomis Dubingiuose buvo suorganizuotas moterų šaulių skyrius. 1937 m. įsteigtas jaunalietuvių skyrius. Dubingiuose veikė pavasarininkų skyrius, o pradžios mokykloje – jaunųjų ūkininkų būrelis, vadovaujamas mokytojo K. Rukšėno. Mokiniai, jaunieji ūkininkai, augino daržoves. Jas parduodavo. Už tas lėšas pirko vėliavų, pirko ir sodino akacijas — mokėsi ūkininkauti.
Naujas medinis tiltas Dubingiuose
1934 m. birželio 3 d. labai iškilmingai pašventintas ir atidarytas naujas medinis tiltas per Dubingių ežerą. Jis sujungė Giedraičių kelią su piliakalniu ir miesteliu. Tiltas 87 m ilgio, 4,5 m pločio ir 15 m aukščio, nes toje vietoje ežeras gilus. Į iškilmes atvyko pats prezidentas A. Smetona, lydimas ministrų ir kitų aukštų svečių. Juos labai iškilmingai sutiko Dubingių gyventojai, vadovaujami vie-tos inteligentijos, skautų. Dubingėnai tvarkingais būreliais buvo susitelkę palei Giedraičių kelią prieš pat tiltą. Tada ta pakalnė, pakelės nebuvo apaugusios medžiais.
Tiltą pašventino Dubingių klebonas Ribikauskas. Jis priminė: „Lietuvos valdovas Steponas Batoras prie Dubingių ežero užėjo ant sunkiai pereinamų pelkių. Reikalo verčiamas ir žmonių prašomas jis liepė supilti per ji pylimą. Pylimas ir šiandien vadinamas jo vardu.” Toliau kunigas Ribikauskas kalbėjo apie tai, kad ir Respublikos prezidentas A. Smetona, keliaudamas per šias apylinkes, pamatęs žmonių vargą dėl susisiekimo, liepė pastatyti ši tiltą. Respublikos prezidentas pasakė, kad tiltas per Dubingių ežerą labai reikalingas: „Tai gal nedidelis daiktas, bet šiame kampelyje turi didelės reikšmės. Dabar nebereikės nei tiek laiko gaišti, nei vargo turėti kaip pirma. Tegul visus sveikus neša tas tiltas ir būna simbolis, kad Lietuvos vyriausybės ir valstybė nepamiršta savo pakraščių…” (Karys, 1934, Nr. 27).
Turizmo vila ir kasinėjimai piliavietėje
Gražus Dubingių kraštas iš tikrųjų žavėjo aukštus Lietuvos pareigūnus. Ukmergės apskrities savivaldybė kartu su Turizmo draugija 1939 metais ant pilies kalno pastatė erdvų, gražų vasarnamį, kuri suprojektavo inžinierius Povilas Jurėnas.
Vykstant vasarnamio statyboms, buvo kasinėjama pilies ir buvusios bažnyčios vieta. Kasinėta vadovaujant žinomam archeologui J. Puzinui. Atidengta po bažnyčia buvusi kripta. Joje rastas karstas, kuriame buvo kaulų ir rūbų likučiai. Nukasus griuvenas, kurios slėgė rūsio skliautus, atkastas rūsys, 2,3 m storio presbiterijos pamatai, sumūryti iš įvairaus dydžio plytų ir didelių akmenų. Ties įėjimu į rūsį rasta juodo šlifuoto marmuro gabalų su raidėmis. Manoma, kad tie gabalai – paminklinės lentos liekanos. Dar rasta grindims gristi plytų, čerpių, kalvio darbo vinių, kaulų. Kalvinų bažnyčios likučiai, vertingi istoriniu ir architektūriniu atžvilgiu, yra pilies kalno aikštelės vakarinėje dalyje, į pietus nuo rūmų likučių.
1940 m. permainos Dubingiuose
Atėjo 1940 m. vasara, birželio mėnuo: 1940 m. liepos 21-oji. Dubingių piliakalnis pasipuošia transparantais, raudonomis vėliavomis, vyksta didelis mitingas: „Lietuvos senos nebėr – Lietuva – LTSR.” Jame dalyvauja gausus būrys apylinkės valstiečių, darbininkų. Garsiai kalbama apie svarbias permainas, apie išnaudotojų valdžios galą. Komjaunuolis žydas (?) Rudaševskis sveikina tarybų valdžią. Eina dienos. Žmonės laukia, kas čia bus. Permainų iš tikrųjų nemažai. Vilniaus kraštas grąžintas Lietuvai. Pasienio policija nebereikalinga, šaulių nebereikia. Reikia kitokių darbuotojų.
Dubingių apylinkės tarybos pirmininkas – Juozas Juškevičius, kalvis. Dubingių pradžios mokyklos mokytoju dirba Petras Baršauskas. Jis suorganizavo suaugusiųjų kursus. Kursai politinio pobūdžio. Mokytojas rūpinasi steigti viešą socialistinį kampelį su radijo punktu, prie mokyklos – viešąją biblioteką. Dubingiuose veiklą pradėjo Lietuvos liaudies pagalbos sąjungos Dubingių skyrius. Petras Baršauskas, tarybinių idėjų propaguotojas, Širvintų rajone žuvo 1941 m. birželio pabaigoje.
Atėjo 1941 m. birželio 15 d. Ankstyvą rytą suimamas Dubingių girininkas Biliūnas, mokytojai Guobiai, tuo metu gyvenę ant pilies kalno. Jų dalia — kaip visą tą dieną suimtųjų — baisi, varginanti kelionė į Rytus, į Sibirą.
Karas tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos
1941 m. birželio 22-oji. Karo tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos pradžia. Okupacinė Raudonoji armija bėga iš Lietuvos. Jos būriai sprunka ir pro Dubingius. Dubingių klebonas J. Žvinys iki tos dienos slapstėsi, bet buvo suorganizavęs sukilėlių grupę. Kilus karui, iki vokiečiams ateinant, sukilėliai Dubingiuose paėmė valdžią (Literatūra ir menas, 1990, birželio 2 d.).
Kunigas Jonas Žvinys gimė Molėtų rajono Luokesos apylinkės Aktapolio kaime. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mokėsi Molėtų pradžios mokykloje, paskui Vilniaus šešiametėje pradžios mokykloje. 1918 m. – Lietuvos kariuomenės savanoris. Mokėsi Kauno karo mokykloje. Kovojo prieš lenkus ties Druskininkais, vėliau – prie Širvintų. Per vieną mūšį J. Žvinys pasakė sau: „Jei liksiu gyvas, pasišvęsiu Dievui.” 1930 m., baigęs Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Kelerius metus iki Antrojo pasaulinio karo buvo Dubingių klebonas. Po karo slapstėsi nuo arešto. Suimtas 1947 m. liepos 28 d. ir nuteistas 10 metų lagerio. Sugrįžo į Lietuvą 1956-aisiais, apsigyveno Perlojoje. NKVD kunigą J. Žvinį norėjo užverbuoti. Jam atsisakius, grasino nužudyti. Kunigas J. Žvinys ne vieną tragišką dieną išgyveno Dubingiuose. Neparankus jis buvo ne tik tarybų valdžiai, bet ir lenkų nacionalistams.
Vokiečių okupacija
Vokiečių okupacija Dubingių krašto žmones slėgė ne mažiau negu kitus Lietuvos valsčius ir apskritis. Nuo karo pradžios praėjus kelioms savaitėms, gerokai sumažėjo miestelio gyventojų, nes žydai iš Dubingių buvo išgabenti į Pivonijos mišką netoli Ukmergės ir ten sušaudyti. Karo meto kasdienybė rūsti: vokiečių įstatymai griežti, pyliavos didelės. Patys vokiečiai tikrindavo, kaip ūkininkai vykdo prievoles. Frontui nugriaudėjus į rytus, gyvenimas Dubingiuose kurį laiką buvo palyginti ramus. Veikė pradžios mokykla. Joje tuo metu dirbo mokytojai Baravykas (vėliau tapo operos dainininku), S. Lisauskas. Miestelyje dirbo pienininkas Mažeika, felčeris Giedrys.
Bet karas – ne taikos metas. Nors fronto linija už kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų, jo aidas savaip girdisi ir Dubingiuose. Rytinėje Asvejos ežero pakrantėje įsikuria tarybinių partizanų Kosto Kalinausko būrys. Partizanai turi ryšių su Dubingių, Ciūniškių ir kai kurių kitų kaimų gyventojais. Tie santykiai ne visada draugiški. 1943 m. tie partizinai apiplėšė Dubingius, išdaužė pieninę. Api-plėšė ir Dubingių kleboną kunigą J. Žvinį: atėmė pinigus, sulaužė medžioklinį šautuvą. Kunigas suspėjo laiku iš namų pabėgti.
1944 m. situacija blogėjo
Armijos Krajovos būrys
1944 m. kovo 4 d. Dubingius puolė Armijos Krajovos būrys. Kunigo J. Žvinio nuomone, jų buvo apie 200. Tą dieną į Dubingius buvo atvykę trys vokiečiai tirti, kaip ūkininkai vykdo okupacinės valdžios nustatytas prievoles. Mokytojo S. Lisausko paprašytas Dubingių felčeris Giedrys sutiko vokiečiams ir vertėjams paruošti pietus savo namuose. Jau buvo užkandę, kai atbėgo gera moteris ir S. Lisauskui pašnibždėjo, kad nuo Murališkių ir Baluošo ateina didelis ginkluotų vyrų būrys. Lenkų buvo dešimt. „Krajovcams”, visų pirma, rūpėjo sunaikinti lietuvių savisaugos būrį, apsistojusi vasarnamyje ant pilies kalno. Lietuviai gynėsi kelias valandas. Du žuvo, keturi buvo sužeisti. Lenkai apiplėšę vasarnamį padegė, iš miestelio išsivedė kunigo arklį.
1944 m. birželio 23-oji Dubingiams buvo dar kraupesnė. Anksti rytą miestelį užplūdo pėsti ir raiti „krajovcai”. Jų tikslas buvo baisus – žudyti lietuvius. Bet kokio amžiaus, bet kokios lyties, bet kokį darbą dirbančius – į nieką nekreipta dėmesio. Pirmiausia nužudė Edvardą ir Mikaliną Rinkevičius, jų vienerių metų sūnelį Rimuką, Rinkevičienės brolį Stepą Kerulį, 60 metų Šuminienę iš Baluošo kaimo. Po to „krajovcai” siautėjo buvusio Dubingių dvaro naujakurių viensėdžiuose. Sušaudė visą Vaidukevičių šeimą: Jurgį, jo žmoną Justę, vaikučius Zuzaną, Vaciuką ir Floriuką. Sužeista mirė Griciuvienė, nušauti Kalėdų pusininkai Lesnikauskai. Kalėdai liko gyvi, nes buvo išėję pas gimines. Tą naktį namie nenakvojo Bronius Gurskas, todėl išvengė mirties. Žudikai sprogstan-čiomis kulkomis nužudė jo sūnelį Vytuką. Nepagailėjo ir jo motinos, mokančios lenkų kalbą: išmušė dantis, ištaškė smegenis. Krito Balys Strumila, Koste Gylienė, trys jos paauglės dukterys — Jadzė, Teklė ir Živilė – bei sūnus Vytukas. Nužudė ir keturių mėnesių Genovaitę. Liko gyva peršauta Aldona Gylytė. Kaimynystėje lenkų nacionalistai nužudė Emiliją Stašelienę ir Oną Stašelytę. Norėdami pateisinti savo kruvinus darbus, banditai prie kai kurių prisegė raštelius: „Už vieną nekaltai nužudytą lenką – 10 nekaltų lietuvių.” Lenkai nekliudė tų lietuvių savanorių, kurie buvo vedę lenkes. Iš Dubingių lenkų nacionalistai patraukė į Bijutiškio ir Inturkės apylinkes.
Birželio 24 d. į Dubingius atvažiavo keli autobusai su ginkluotais latviais. Turėjo minosvaidžių, kulkosvaidžių. Išsikasė apkasus. Niekur nėjo. Vos nesušaudė dviejų valstiečių – manė, kad jie lenkai. Kitą dieną uždainavo latviai ir išvažiavo.
Vienus okupantus pakeitė kiti
Po dviejų savaičių tarybinė armija vėl „išvadavo” Rytų Lietuvą, taigi ir Dubingių apylinkes. Besitraukdami vokiečiai susprogdino tiltą per Asvejos ežerą. Vienus okupantus pakeitė kiti. Kažin ar geresni.
1944 m. gruodžio 17-oji. Į lenkų armijos dalinį išsiruošė būrelis kaimiečių: Skroblynės kaimo vyrai, artimi giminaičiai Romualdas ir Vytautas Simanavičiai, Kazys Ruseckas, Vladas Boratinskas, Kazys Lajauskas; Siemeliškiuose gyvenę broliai Henrikas ir Edvardas Žitkauskai; iš Gasparėnų buvo du – Juozas Pipiras ir Liudvikas Malčiauskas; Grabniokų – Kazys Maciulevičius, broliai Česlovas ir Leonas Prichotskai, iš Kazėlaukos – broliai Justas ir Vaclovas Mateikos; iš Gugialaukio – Feliksas Mackonis; iš Krasnagurkos broliai Edvardas ir Antanas Tamašauskai. Brolių Prichotskų tėvas pakinkė arklį. Vyrai sudėjo savo kelionės nešulius. Pajudėjo Dubingių link. Netoli miestelio iš to būrio atsiskyrė V. Boratinskas, Antanas Tamašauskas, Leonas Prichotskas, Kazys Maciulevičius. Jie patraukė pro Alkos kaimą. Persikels per ežerą ir sutartoje vietoje lauks kitų. Nesulaukė. Prie buvusio Dubingių dvaro trylikai vyrų kelią pastojo tarybinių karių uniformomis apsirengę vyrai. Kaimiečiai nesipriešino. Juos nuvarė į Dubingius. Čia suėmė Stasį Giedrį. Pavakaryje visus suimtuosius varė į Giedraičius ir Lauryniškių kaimo miškelyje sušaudė. Nuo lavonų nuvilko geresnius drabužius, nuavė batus. Už ką nužudė? Niekas negalėjo atsakyti į tą klausimą.
Po penkiolikos dienų, gruodžio 29-ąją, suėmė ir darbams į Donbasą ištrėmė Vladą Giedrį (ten jis ir mirė), devyniolikmečius Petrą Butkevičių, Česlovą Gurecką, Mečislovą Giedrį. Kiti tą dieną ištremti: Jonas Pumplavičius, Edvardas Piesliakas, Kazys Juknevičius, jo brolis Pranas Juknevičius, Klemas Bilinskas, Boleslovas Piesliakas.
Pokario metai
Pirmasis pokario dešimtmetis – radikalių, negailestingų, kruvinų permainų dešimtmetis. „Klasiniai” priešai kovojo ginklu. Liaudies gynėjai nužudė Murališkių pradžios mokyklos mokytoją Vytautą Meilūną, gimusį tame kaime. Rezistentai (miškiniai) Liudgardos miške sušaudė Dubingių skaityklos vedėją Česlovą Ignatavičiūtę, komjaunuolį Vytautą Miknevičių. Dubingių septynmetės mokyklos pionierių vadovę Nataliją Dolotovą. 1948 m. rezistentai nužudė Degsnės apylinkės tarybos sekretorę Veroniką Buvydienę.
1949 m. buvo įkurtas pirmasis Dubingių kolūkis. Pirmasis jo pirmininkas – Aleksandras Stašauskas1, siuvėjas. Kolūkis iširo. 1950 m. vėl suorganizuotas kolūkis „Pirmūnas”. Be jo tuo pačiu metu netoli Dubingių buvo dar du kolūkiai: Murališkių ir „Auksinės varpos”. 1951 m. visus tris sujungė į vieną – „Už taiką”. Šiek tiek toliau nuo Dubingių šiaip taip laikėsi nedideli Pivoriūnų ir Miežonių kolūkiai. 1959 m. nuo kolūkio „Už taiką” atsiskyrė Murališkių kolūkis. Po kelerių metų, 1965 m., iš Dubingių, Murališkių kolūkių sudarė Dubingių tarybinį ūkį, nes tie kolūkiai buvo silpni ekonomiškai. Tarybinis ūkis nebuvo stiprus. Kai kuriais metais neblogai laikėsi, bet nebuvo priskiriamas geriausiems. Ūkis neįstengė pasistatyti gero administracinio pastato. Jo raštinė buvo įsikūrusi dviejuose nedideliuose pastatuose, vienas jų – buvusi klėtis.
Dubingiai neteko bažnyčios
Pokario metais Dubingiai neteko bažnyčios. 1954 m. ji sudegė iki pamatų. Sudegė ir garsus jos archyvas. Po gaisro dubingėnai pasistatė nedidelę medinę bažnyčią. Ta irgi sudegė 1958 m. per Šv. Mataušą. Trečioji pokario bažnyčia įrengta nedidelėje špitolėje – klebonijoje. Buvo suvalstybinta senoji parapijos klebonija. Joje įkurdino ryšių skyrių, medicinos punktą ir apylinkės tarybos vykdo-mojo komiteto raštinę. Buvo nacionalizuoti ir parapijos namai, juose įrengė kultūros namus.
Dubingių parapijos klebonu 1961-1966, 1973-1974 ir 1989-1990. m. dirbo žymus kunigas tremtinys Česlovas Kavaliauskas, keleto knygų autorius, poliglotas, Naujojo Testamento vertėjas į lietuvių kalbą, poetas. 1970 m. Molėtų teismas laisvės atėmimu nuteisė Dubingių kleboną Antaną Šeškevičių, nes jis Dubingių bažnyčioje „vykdė grupinį religinį vaikų mokymą”. Antanas Šeškevičius teistas ne vieną kartą. 1949 m. jį tarybinis teismas buvo nuteisęs 25 metams laisvės atėmimo.
Dubingių miestelio pastatai
Aštuonmetė mokykla
Didžiausias Dubingių miestelio pastatas – 1966 m. pastatyta aštuonmetė mokykla. Iki tol ji šiaip taip tilpo (labai susispaudusi) senoje medinėje pradžios mokykloje. Pokario metais Dubingių mokykla kito. Buvo pradinė, nuo 1949 m. septynmetė; 1952 m. atidaromos klasės dėstoma lenkų kalba; 1960 m. — uždaromos. Nemenčinės rajono valdžia (tuo metu Dubingiai priklausė Nemenči-nės rajonui) ketino Dubingių mokyklą pertvarkyti į lenkišką mokyklą. Nepavyko, nes tam sumanymui pasipriešino mokytojai ir nemažas būrys apylinkės gyventojų. 1964 m. išleista pirmoji aštuntokų laida. Aštuonmetė mokykla buvo pertvarkyta į vidurinę. 1961 m. išleista Dubingių vidurinės mokyklos pirmoji abiturientų laida, o nuo 1963 m. mokykla vėl aštuonmetė, vėliau – devynmetė. Pastaruoju metu jos mokinių skaičius gerokai sumažėjo. Dubingiuose nebeliko vaikų darželio. Dėl tos pačios priežasties uždarytos Dubingių apylinkėje buvusios Murališkių, Rudokų, Degsnės, Adomaitiškių, Dailidiškių mokyklos. Seniai uždaryti Murališkių, Miežonių klubai ir bibliotekos.
Kultūros namai
Kita Dubingių miestelio kultūros įstaiga – kultūros namai, senas medinis pastatas. Jame buvo rodomi filmai, vyko susirinkimai, kultūros ir šokių vakarai. Aštuntajame dešimtmetyje Dubingių dramos mėgėjai gerai pasirodydavo rajono apžiūrose. Dubingėnai turėjo savo dūdų orkestrą. Jame grojo ir tarybinio ūkio direktorius Auglys. Buvo suorganizuotas Dubingių vokalinis ansamblis. Bet viskas prapuolė, liko tik nostalgiškas atsiminimas.
1972 m. Dubingių miestelio aikštės pakraštyje iškilmingai atidengtas nedidelis paminklas proletariniam poetui A. Maginskui. Po dvidešimties metų jis demontuotas, nes pasikeitė politinės nuostatos.
Dubingiai šiandien
Šiandien Dubingiai turi visus miesteliui reikalingus objektus: bažnyčią, biblioteką, kultūros namus, parduotuvę, mokyklą, autobusą stotelę. Beje, pirmasis autobusas iš Molėtų rajono centro i Dubingius atvažiavo 1963 m. rugpjūčio 31 d. 1962 m. pradėtas tiesti dabartinis kelias iš Dubingių į Giedraičius. Dubingiai plečiasi, didėja. Per pastaruosius dvidešimt metų čia pastatyta nemažai naujų mūrinių namų, daugiausia palei kelią į Joniškį. 1992 m. miestelyje, prie mokyklos, pasodinta nemažai ąžuoliukų – čia pradėtas kurti Armijos Krajovos aukų atminimo ąžuolynas.
Gražaus Dubingių krašto ūkis pokario metais nebuvo našus. Pats miestelis neišaugo į gražią, pavyzdinę gyvenvietę. Bet vasarotojus, keliauninkus jis visada viliojo. Vien piliavietė ko verta! Iš kurios pusės (nuo mokyklos, nuo kelio iš Giedraičių) bežiūrėtum į ją — vaizdas žavus. Praeities mylėtojas tikriausiai prisimins skaitytus knygų puslapius apie didįjį kunigaikštį Vytautą ir karalienę Barborą Radvilaitę, geografas vertins situacijos savitumą, kraštotyrininkas dairysis po apylinkes, stengsis suvokti, kuo šis kraštas ypatingas. Kitoje Dubingių pusėje, prie Asvejos ežero, manome, kiekvienas susižavės didele „Energetiko” poilsio baze. Kaimuose, net nuošaliuose, pamatys sutvar-kytas sodybas, dailius namus, kuriuose pagyventi vasarą atvažiuoja miestelėnai. Viskas keičiasi, viskas mainosi.
Straipsnis parašytas 1992 metais. Straipsnį spaudai parengė ir iliustracijas parinko Viktorija Kazlienė Kunigaikščių Radvilų istorija ir atradimai. „Atkula”, Vilnius, 2009.
