Dubingiai.info

Dubingių legendos

Lauryniškių žudynės

Lauryniskiu zudynes Dubingiai

N. Antanavičienė "UŽ KĄ?"

Iš laikraščio „Pirmyn“ 1989 vasario mėn. 4 d. Nr.16

Miežionių kaimo pakraštyje reikėjo susirasti kryžių. Tai galėtų būti sėkmingų paieškų pradžia. Bet kryžius, kaip žinia, nekalba, jis nieko negalėjo pasakyti.

Į Miežionių parduotuvę atėjusių žmonių paklausiau, kur pastatytas kryžius, ar jis dar tebestovi. Žmonės susižvalgė, patylėjo, paskui paklausė, gal aš ieškau vietos, kur sušaudyta 14 nekaltų vyrų. Jo, atsakiau.

Kryžius tebėra toje vietoje, kur sušaudytųjų broliai, tėvai, artimieji pastatė jį, bet jis išgriuvęs, apipuvęs. Dar tebesilaiko tvorelė, sukalta apie kryžių.

Kas juos sušaudė? Labai keblus klausimas daugeliui žmonių, nes reikia nurodyti konkrečius asmenis ir faktus, kurie galėtų pasitarnauti pagrindu ką nors apkaltinti. Tylėjo ir tie, kurių klausiau. Netrumpai tylėjo. Po ilgos pauzės atsakė: jie. Kas tie jie? Stribai. Dar nė karto negirdėjau šį žodį tariant su pagarba. Visada jis pilnas pagiežos, piktos pašaipos.

Greitai supratau, kad paieškas reikėjo pradėti ne Miežionių kaime, bet Skroblynų, Kozėlaukos pusėje, nes Miežionių pakraštyje sušaudyti iš ten kilę vyrai. Tiesa, Labatiškių kaimo gyventoja Emilija Turbienė šį tą tiksliau pasakė. Ji matė keliu pro jos namą varomus vyrus. Jų priekyje jojo vienas ginkluotas, iš paskos ėjo 2 ar 3 ginkluoti automatais. Baimė ir skausmingas nujautimas persmelkė širdį. Vyrų būrys nužingsniavo į Giedraičius. Po keliolikos minučių toje pusėje sukaleno automatai. Atsitokėjusi E. Turbienė su kaimynu Boleslavu Giedriu nubėgo pažiūrėti, kas ten atsitiko. Keturiolika lavonų, kraujo klanai…

Tai įvyko 1944 metų gruodžio 17 dieną

Kaip pasakojo keli dubingėnai ir kitų kaimų gyventojai, buvo palyginti gražus, tylus sekmadienis. Gerokai pašalę, truputį pasnigę. Į didelę kelionę, į pavojingą nežinomybę išsiruošė septyniolika jaunų kaimiečių. Jie žinojo, kas yra karas, nes per jų žemę frontas vasarą nugriaudėjo į vakarus: ne kiekvienas sugrįžta iš karo ugnies. Gal būt ir tuo galima aiškinti, kodėl ne su pirmaisiais šauktiniais tie vyrai išėjo į armiją. Abejonių kėlė, kur eiti: į Tarybinę ar į lenkų armiją. Nemažai mūsų rajono gyventojų, kurie laikė save lenkais, 1944 metų vasaros pabaigoje ir rudenį išėjo į lenkų armiją. Žmonės, apie kuriuos čia rašoma, išėjo į ją.

Tame būryje Skroblynų kaimo vyrai: artimi giminaičiai Romualdas ir Vytautas Simanavičiai, Kazys Ruseckas, Vladas Baratinskas, Kazys Lajauskas, Nameliškiuose gyvenę broliai Henrikas ir Evaldas Žitkauskai, iš Gasparėnų buvo du – Juozas Pipiras ir Liudvikas Malčiauskas, iš Grabniokų – Kazys Maculiavičius, broliai Česlovas ir Leonas Prichotskai, iš Kozelaukos – broliai Justas ir Vaclovas Mateikos, Iš Gugialaukio – Feliksas Mackonis, iš Krasnogurkos broliai Edvardas ir Antanas Tamašauskai.

Vieni turėjo šiokius tokius lagaminus, kiti – kelionės ryšulius, pasiėmė vieną kitą rublį, nes daug neturėjo. Nelinksmai atsisveikino su tėvais, broliais, draugais. Ėjo į karą. Brolių Prichotskų tėvas į vežimą pakinkė arklį. Vyrai sudėjo savo nešulius. Pajudėjo į Dubingius. Iš ten trauks į Vilnių. Taip buvo sumanyta.

Iki Dubingių dar buvo gabalas kelio, kai iš būrio atsiskyrė Vladas Baratinskas, Antanas Tamašauskas, Leonas Prichotskas, Kazys Maculevičius. Jie neis į Dubingius, trauks pro Alkos kaimą. Persikels per ežerą ir sutartoje vietoje palauks kitų.

Prie buvusio Dubingių dvaro (dabar tik kaimas) trylikai vyrų kelią pastojo ginkluotų žmonių grupė. Vieni dubingėnai sako, kad tai buvo tik liaudies gynėjai, kiti – kad tarp jų maišėsi ir Tarybinės armijos karių. Į naujokų telkimo punktą traukiančius 13 vyrų tas ginkluotas būrys sulaikė, nuvarė į Dubingius ir uždarė į Juozo Giedrio tvartą. Nežinome, kokiu pagrindu tai padaryta. Tie trylika vyrų nesipriešino, nebandė pabėgti. Pavakary juos varė į Giedraičius, iš kur buvo atėję liaudies gynėjai.

Broliui Prichotskiui, atvežusiam į kariuomenę einančių kaimynų lagaminus, ginkluoti vyrai iš Giedraičių pasakė, kad jis su savo vežimu galįs braškėti namo, nes esąs nebereikalingas. Dubingėnus nusmelkė šiurpi nuojauta, juo labiau, kad kai kurie ginkluoti vyrai iš Giedraičių, kol tvarte uždaryti kaimiečiai laukė savo dalios, sugebėjo gerokai įkaušti ir nesuprantamai elgėsi: nušovė į tualetą skubėjusią Apoloniją Giedrienę, suėmė į bažnyčią atėjusį niekuo dėtą Stasį Gricių.

Ginkluotų ir beginklių būrys pajudėjo į Giedraičius.

Kaip pasakojo tą sunkią dieną meną dubingiškiai, dvi drąsios merginos – Ona Maginskaitė (Pumpalavičienė) iš Kuriškių ir Jadvyga Paškevičiūtė (Ilgevičienė) iš Dubingių – paslapčiomis sekė, kur tas būrys eis. Atėjo į Miežionių kaimo krūmus…

Keturiolika lavonų – klaikus reginys. Pagiežą žudikams stiprino tai, kad dauguma nužudytųjų buvo arba be batų, arba nuo jų nuvilkti geresni drabužiai. Vieno lavono koja buvo įsprausta tarp dviejų medelių, matyt, tam, spėja tą reginį matę, kad chrominius batus būtų lengviau nuplėšti.

Po kelių dienų Bijutiškyje laidojo dvylika Miežionyse nužudytų vyrų. Širdį veriančios laidotuvės.

O kas atsitiko su tais keturiais, kurie lemtingą valandą atsiskyrė nuo būrio, kad kelias būtų trumpesnis? Nuvyko į naujokų telkimo punktą, fronte kovojo prieš vokiečius, karui pasibaigus visi keturi sugrįžo namo.

Praėjo daugiau kaip 40 metų. Vilniuje, Karoliniškių rajone ant suolelio atsisėdo du nepažįstami vyrai. Ėmė kalbėtis – „iš kur esi, kaip gyveni, kokiu būdu įsitaisei Vilniuje“. Vyresnysis pokario metais dirbęs Giedraičiuose, tvarka rūpinęsis Dubingiuose. Jaunesnysis klausosi nustebęs, nustėręs, o atsitokėjęs sako: “Tai tu, niekše, mano tėvą nužudei.“ Šis epizodas ne fantazija, o paprastas sutapimas, kokių retkarčiais pasitaiko.

1944 metų gruodžio 17 dieną Miežionių krūmuose nužudytų vyrų artimieji (ir ne tik jie) žino, kad iš Giedraičių atėjusiojo baudžiamojo būrio (taip vadina dubingėnai) vadovas, kaltas dėl žudynių, dar karui nepasibaigus, buvo teisiamas. Jis galėjęs pasirinkti: arba dešimt metų kalėjimo, arba į fronto pirmą liniją. Pasirinkęs frontą. Taip išpirkęs kaltę.

Baisia ugnimi frontas ir pirmieji pokario metai perėjo per Lietuvą, išdraskė žemę, sujaukė žmonių gyvenimą. To laikotarpio pėdsakai ir po tiek metų dar neišsitrynė. Norėjau sužinoti nors vieno tą dieną iš Giedraičių atėjusio ginkluoto vyro pavardę. Nepavyko. Net to, kuris žudiko kaltę turėjo išpirkti fronto pirmoje linijoje.

Nežino. Neprisimena. Tyli. Vis dar kažko bijo. Vieno Miežionyse nužudytojo brolis, kito sūnus spėliojo, ar tas iš fronto sugrįžęs žudikas neturi kokių nors privilegijų kaip buvęs Tarybinės armijos karys, karo dalyvis. Jei turi, ar vertas jų? Dėl jo kaltės žuvo keturiolika vyrų, ėjusių į naujokų telkimo punktą.

Iš dubingiškės senolės Onos Gadliauskienės prisiminimų (gim. 1932)

Kai rusai užėjo, tai į jų kariuomenę niekas eit nenorėjo, į lenkišką tada ėjo. O ten nėjo niekas. Pietus mes valgom, kaip šiandien pamenu, trylika vyrų paėmė ir varė, sušaudė. Jaunus vyrus surinkę rusai. Užtat, kad kariuomenėn neina. Ir dabar paminklas stovi netoli Miežionių. Pastatytas toj vietoj. Dar sako man mama – reikia nueit pažiūrėt, kaip ten vyrai sušaudyti. Su kaimynu nuvėjo abudu. O, sako, Dieve, kaip baisu žiūrėt… Už kojos paimta, nutempta, sušaudyta. Mes matėm, kaip varė juos. Išgirdom, kad šaudo. Už kojos paimta ir tempta žemyn į mišką. Kruvinas sniegas, visas raudonas. Priėjom, sako, baisu, tiesiog baisu pasidarė. Kaimynė važiavo iš Giedraičių su arkliu, arklys neina. Jokiu būdu neina. Negyvą kraują, negyvus žmones suuodė…O paminklas stovi ir dabar prie Lauryniškių, prie Miežonių. Rusų kariuomenėn kas nėjo. Sušaudė nekaltus žmones. Labiausiai tai gaila tų jaunų vyrų, kuriuos sušaudė Lauryniškių miške. Baisu. Baisu buvo. Išvis buvo baisu gyventi.

Iš dubingiškės Kristinos Giedrytės-Lyndienės pasakojimų (gim. 1945)

Tai tuos žmones jie atvarė į felčerio Giedrio tvartą, uždarė ir laukė vakaro. Ir ant vakaro išvarė Giedraičių link. Ir tada sušaudė Lauryniškėse. Rusai čia padarė daugiau pogromų. Ten, kur Giedriai gyvena, moteriškė bėgo į tualetą. Buvo chrominiais batais apsiavusi ir nupyškino. Paskui Labaciškių kaime jaunuolis ėjo prie gyvulių, nupyškino. Ir Zarankas tuokart nušovė. Nuvažiavo Pivoriūnuose ar Drūsiuose, ieškojo vyro. Vyras pasislėpė rusy, vaiką su motina išvarė į kiemą, vaikui liepė bėgt ir į bėgantį šovė. Namus sudegino, žmoną nušovė – kad vyras neina į rusų armiją, o ji neišduoda. Kad vyras nėjo į kariuomenę, tai namus sudegino, ją ir vaiką nušovė. Vyras irgi sudegė rūsy.

Užrašė Elvyra Kučinskaitė (2021 m.)