Gyventojai ir infrastruktūra.
1923 m. miestelyje būta 255, dar gyvavusiame dvare – 49 gyventojų, vėlesniais metais miestelyje: 1959 m. – 102, 1970 m. – 130, 1979 m. – 204, 1989 m. – 256 gyventojai. Iki Antrojo pasaulinio karo gyventojų daugumą sudarė žydai. Jie turėjo 20 namų, dar 4 namus nuomojo, veikė dvi žydų parduotuvės, buvo sinagoga. Kitų tautybių žmonėms priklausė 12 namų. Sovietų okupacijos metais Dubingiai buvo apylinkės centras, tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Veikė felčerių ir akušerių punktas, kultūros namai, biblioteka, buvo parduotuvė.
Švietimas, kultūra
Jos istorija labai puikiai iliustruoja šio krašto etninius ypatumus ir permainingą politinę situaciją. Štai, kaip keitėsi miestelio švietimo įstaigos veidas šiame amžiuje: 1915–1921 m. čia veikė Giedraičių A. Jaroševičiaus gimnazijos Dubingių skyrius, pradinės klasės. Dėstomoji kalba – lenkų. Nuo 1921 m. iki 1949 m. mokykla išliko pradinė, tik joje jau buvo dėstoma lietuvių kalba. Nuo 1949 m. iki 1957 m. – septynmetė, nuo 1957 m. iki 1963 m. – vidurinė, nuo 1963 m. iki 1999 m. – aštuonmetė, devynmetė, o nuo 1999 m. iki 2020 – pagrindinė. Šiuo metu Dubingiuose dar tebegyvena nemažai žmonių, kurie gausias permainas patyrė savo kailiu. Kad ir kaip būtų, jie vienbalsiai tvirtina, kad mokykla neabejotinai buvusi vienu iš svarbiausių švietimo ir kultūros židinių. Čia vykdavo įvairios šventės, renginiai, mokytojai aktyviai burdavo įvairius būrelius, kolektyvus ir patys juose dalyvaudavo.
Įsteigus Kultūros namus, juose būdavo rodomi filmai, vyko susirinkimai, kultūros vakarai, veikė dramos studija, dūdų orkestras, vokalinis ansamblis, šokių kolektyvas. Apie 1948–1949 metus Dubingiuose veikė klubas-skaitykla, vėliau atsirado biblioteka, kurioje paskutiniaisiais amžiaus dešimtmečiais taip pat vyko daug įvairių renginių. Žinoma, ideologinės propagandos tais laikais niekas išvengti negalėjo.
Kalba
XX a. pradžioje, atgavus spaudą lotyniškais rašmenimis, lietuviškai dar kalbėjo pusė Dubingių gyventojų. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad „atgauti“ kalbą buvo paprasta – net ir patys tuometiniai dubingėnai lietuvybės atgimimui priešinosi. Prie nuoseklios lenkinimo politikos prisidėjo ir kunigai – tik vienas kitas per ilgą bažnyčios gyvavimo istoriją buvo nusiteikęs tautiškai, o ir tie šiame „nelengvame“ krašte neužsibūdavo. „Štai kas apie Dubingius rašoma „Vilties” laikraščio 1909 m. spalio 27 d. numeryje: „Dubingiuose spalio 21 d. vyko Šv. Mato atlaidai […]. Priėjo daug lietuvių iš kaimiškųjų parapijų ir dubingiškių. Tačiau niekas nepasakė lietuviško pamokslo, o buvo dvylika kunigų, ir visi lietuviai.“ (Iš L. Giedrytės straipsnio „Dubingių istorijos bruožai“ Nuoroda ). Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad būta ir atvirkščiai. Senolė Janina Paškevičienė (nuoroda į jos pasakojimą) pasakojo: „…kunigas Žvinys sakydavo, kad lenkiški poteriai turi mažesnę vertę. Vietoj vienos lietuviškos „Sveika, Marija“, reikia sukalbėti dešimt lenkiškų. […]. Oi, būdavo, kunigas ir vargonininkas lietuviškai, o visa bažnyčia – lenkiškai…“
XX a. einant į pabaigą Dubingiuose, galima sakyti, įsitvirtino dvikalbystė: kadangi mokykloje buvo mokoma lietuvių kalba, visi gyventojai ją pramoko, tačiau namuose dažnas iki šiol kalba lenkiškai. Tačiau kone kiekvienas užkalbintas jums pasakys, kad jokio susipriešinimo tautiniu pagrindu šiame miestelyje jau seniai nebėra.
Tarpukaris. Lietuvos Nepriklausomybės metai.
Dubingiai Nepriklausomybės kovų metu atsidūrė karo veiksmų zonoje. 1920 m. vyko 9-ojo pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko ir gudų bataliono kovos su generolo L. Želigovskio vadovaujamais lenkų armijos daliniais. 1920 m. lenkų rinktinės buvo sumuštos, nustatyta demarkacinė linija. Su šia zona susijusias gyvenimiškas, kartais – ir anekdotines istorijas iki šiol tebepasakoja Dubingių senoliai (nuoroda į „Senolių pasakojimai apie demarkacinę liniją“).
Karo veiksmams pasibaigus
Karo veiksmams pasibaigus, Dubingiai tapo Lietuvos dalimi, priklausė Ukmergės apskrities Giedraičių valsčiui. Neramumų būta. Neslopo tautinės nesantaikos židiniai, apsunkinantys valstybinės sienos saugumą ir tuo tikslu kuriamą infrastruktūrą, trūko Lietuvos Respublikai lojalių pareigūnų. Radvilų ir net Tiškevičių valdų pėdsakai visai sunyko: dvaro žemė buvo išdalyta Lietuvos kariuomenės savanoriams. Gatviniai kaimai buvo išdalinti į vienkiemius, o tai didelis pokytis, turėjęs įtakos ir gyvensenai, ir tradicijoms bei papročiams.
Būtent šiuo laikotarpiu Dubingiuose įsikūrė ir pogrindinė komunistinė kuopelė, bet veikė ir Jaunalietuvių, Pavasarininkų, Šaulių sąjungos skyriai, organizavę įvairius tautinius renginius ir minėjimus, Janunųjų ūkininkų būrelis. Kraštas vis dar buvo sulenkintas, taigi dėta daug pastangų jam lietuvinti. Senoliai iki šiol pasakoja apie smagias skautų stovyklas su laužais, lietuviškomis dainomis ir šokiais, idėjiniais šūkiais, išreiškiančiais viltį atgauti tuo metu lenkų okupuotą Vilnių. „Atsimenu, tie skautai atvažiuodavo šeštadienį ir visada rengdavo koncertą […]. O gražiai šoko, o gražiai dainavo! Ir laikraščių, būdavo, duoda. Ar dainuodavom kartu? Tai, kad nemokėjom lietuviškai dainuoti! Jie šoko. Mes tik žiūrėjom“ – prisimena garbaus amžiaus dubingietė J. Paškevičienė.
Švietimas
Švietimu rūpintasi ir vietoje: netgi buvo atidaryta pasienio policijos biblioteka, kuria naudotis galėjo visi. Na, o 1934 m. kuo iškilmingiausiai pašventintas ir atidarytas naujas medinis tiltas per Dubingių ežerą. Šioje ceremonijoje dalyvavo ir tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. (Nuoroda į tilto istoriją „Pavelde“) 1939 metais Ukmergės apskrities savivaldybė kartu su Turizmo draugija ant pilies kalno pastatė gražų inžinierius Povilo Jurėno suprojektuotą vasarnamį, kuris turėjo būti skirtas politikams, aukšto rango svečiams. Tačiau istorija ir krašto, ir šio statinio likimą apvertė aukštyn kojomis – jau 1944 m. jis buvo Armijos Krajovos sudegintas iki pamatų.
Karas, pokaris
Ir štai – 1940-ieji. „Lietuvos senos nebėr – Lietuva – LTSR” – skelbė sovietų lozungai. Vilniaus kraštas grąžintas Lietuvai, Lietuvos Respublikai tarnavę valdininkai, policininkai, demarkacinės linijos sergėtojai nebereikalingi. Ideologija radikaliai pasikeičia, žmonės, kaip čia dažnusyk yra buvę, gana greitai prisitaiko ir įsijungia į „šviesaus komunistinio rytojaus statybas“. Kas nepanorėjo ar nesuskubo prisitaikyti – 1941 m. birželio 15 d. buvo aprūpinti ilga nelaisvanoriška kelione į Sibiro platybes. O kitiems vos už keleto dienų – žinia apie Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karo pradžią ir jo primesta lemtis. Okupacinė Raudonoji armija sprunka, „užeina vokiečiai“, palikdami kruviną neištrinamą pėdsaką Dubingių istorijoje – miestelio žydų žudynes Pivonijos miškuose (netoli Ukmergės), kurios likusiems miestelio gyventojams iki šiol, regis, yra atėmusios žadą. (Nuoroda į Vaidos str ir į mano str.). Vis dėlto, kad ir mažomis apsukomis, kasdienis gyvenimas vyko toliau: vaikai mokėsi pradinėje mokykloje, veikė felčerio punktas, kuriame be atilsio darbavosi iki šiol geru žodžiu menamas felčeris Juozas Giedrys (nuoroda į mano str).. Bet daug prielaidų ramybei nebūta: dubingiškius ir gretimų kaimų gyventojus skausmingai palietė partizaninės kovos, slopinamos tai vokiečių, tai sovietų, nes ir partizanų juk būta ir „Lietuvos“, ir ginančių „TSRS reikalą“. Vokiečiai kovai prieš pastaruosius pasitelkė lietuvių savisaugos dalinius ir lenkų nacionalistus, o pastarieji turėjo ir savų tikslų: vėl atgauti Vilniaus kraštą. Baisaus smurto ir kraujo ir vėl neišvengta.
Dubingius krėtė siaubo drugys
1944 m. – jau minėtas vasarnamio gaisras, nusinešęs aukų, o neilgai trukus – ir kraupūs įvykiai, žinomi Glitiškių žudynių vardu. Tie, kurie jas dar prisimena, kad ir kas jie – lietuviai ar lenkai – būtų, iki šiol neslepia pasibaisėjimo ir širdgėlos: vienodai žiauriai esą elgėsi ir lietuviai, ir lenkai, kad ir kokie motyvai būtų juos uždegę „kovoti“. „Išmušė tokius gerus žmones… Jie niekur nevažiavo, nieko neužmušė, gyveno kaip visi, visi mes draugavom, viskas buvo tvarkoj. Ir lenkai juos išmušė. Užtai, kad papuolė lietuvis. Taip pat kaip ir lietuviai darė lenkam“ – pasakoja senolis Juozas Miknevičius (nuoroda į jo pasakojimus).
Ir su šiais vargais bėdos ir skriaudos nesibaigė. Vokiečiai greitai buvo priversti trauktis, o tai darydami paliko dar vieną „dovaną“ – susprogdino tiltą per Asveją. Grįžę sovietai tais pačiais 1944-aisiais „nežinia dėl ko“, kaip kad sako senoliai, sušaudė 13 aplinkinių kaimų vyrų. Spėjama – todėl, kad šie buvo susiruošę stoti į lenkų armijos dalinį. Žudynės žinomos Lauryniškių vardu.
Tarsi viso to būtų maža, pirmasis pokario dešimtmetis pateikė savo sąskaitų. Liaudies gynėjų ir partizanų kovos, ėjusios kiaurai kiekvieną sodybą – siaubo naktys ir nelaimių dienos.
Vėlyvasis pokaris ir sovietmečio įsigalėjimas
1949 m. buvo įkurtas pirmasis Dubingių kolūkis, 1965 m. virtęs Dubingių tarybiniu ūkiu. Jo būta skurdoko. 1954 m. iki pamatų supleškėjo Dubingių bažnyčia, o po keleto metų, 1958 m., ir kapinėse naujai įrengta koplyčia. Trečioji pokario bažnyčia įrengta nedidelėje špitolėje – klebonijoje. (nuoroda į str apie Bažn istoriją) Bažnyčios turtas – klebonija, parapijos namai, – nacionalizuotas. Pažymėtina, kad 1961–1966 m., 1973–1974 m., ir 1989–1990 m. Dubingių parapijos klebonu dirbo žymus teologas, filosofas, Naujojo Testamento vertėjas į lietuvių kalbą, buvęs tremtinys kun. Česlovas Kavaliauskas (nuoroda).
Taigi Dubingiai sovietmečiu turėjo visus miesteliui reikalingus objektus: bažnyčią, biblioteką, kultūros namus, parduotuvę, mokyklą, 1962 m. pradėtas tiesti kelias iš Dubingių į Giedraičius, 1963 m. į miestelį iš Molėtų atvažiavo pirmasis autobusas. Kita kalba – kad ir kasdieniame, ir kultūriniame gyvenime, kaip ir visoje okupuotoje Lietuvoje, ideologijos pamušalas buvo stiprus ir būtinas. Nors miestelis šiek tiek išsiplėtė, bet į pavyzdinę gyvenvietę taip ir neišaugo. Tačiau jo grožis ir garsas, kad ir prigesintas istorinių negandų, visada traukė ir žavėjo tuos, kuriems bent kiek brangi Lietuvos ir šio krašto istorija.
