1939 m. Ukmergės apskrities savivaldybė kartu su Turizmo draugija Dubingiuose, ant pilies kalno, pastatė gražų inžinierius Povilo Jurėno suprojektuotą turizmo vilą, vasarnamį, kuris turėjo būti skirtas politikams, aukšto rango svečiams. Tačiau istorija ir krašto, ir šio statinio likimą apvertė aukštyn kojomis – jau 1944 m. jis buvo Armijos Krajovos sudegintas iki pamatų.
Apie šį įvykį pasakoja jį dar atmenantys Dubingių senoliai arba jų vaikai, atmintyje išsaugoję tėvų perteiktus pasakojimus.
Česlovas Gureckas (g. 1926)
Tai šitą aš labai gerai žinau. Važiavau su rogėm šakų, malkų rinkt. Po perkūnais, žiūriu – Žalktynės ežeras pilnas žmonių, ant ledo. Gal kokių 50 ar daugiau. Žiema buvo. Aš atgal. Ėjo jie į Dubingius. Dar nespėjau grįžt, pradėjo šaudyt ir pradėjo degt ant pilies kalno. Didžiulis namas stovėjo. Smetona pastatė šitą namą 1939 m. Tiltą ir namą. Užmušė kažkiek ten nežinau tų žmonių. Tai aš mačiau dūmus. Niekas artyn nėjom. Dega, reiškia gali užmušt.
Steponas Paškevičius, senolės Janinos Paškevičienės (g. 1924) sūnus
Tėvas man pasakojo, kad tą vilą ant piliakalnio sudegino 1944 m. kovo mėnesį. Buvo taip. Lenkams reikėjo ginklų. Lenkai plechavičiukai atsiuntė laišką Žviniui, nes jis čia viskam vadovavo. Ten buvo rašoma, kad nieko jie nedarys, jei lietuviai sudės ir atiduos ginklus. O Žvinys to laiško niekam neparodęs, nuslėpęs tą faktą. O paskui atsitiko taip, kaip atsitiko. Kai jau sudegino, daug ką išsivežė, tikrai buvo sužeistų lietuvių. Nušautų nebuvo. Mamos dėdė Kostantas vežė vieną sužeistąjį rogėmis į Giedraičius, vėliau jis gavo padėką. Dėdė per Pirmą pasaulinį buvo vokiečių nelaisvėj, tarnavo medicininiam daliny, tai išmanė mediciną – vežė labai atsargiai, kitaip žmogus nebūtų išgyvenęs. O lenkai irgi išsivežė kažkiek sužeistų.
Mano tėvas irgi vežė vieną lenką. Sako, privažiuoja kažkokią vietovę, klausia slaptažodžio. Pasako, tada jam duoda kitą slaptažodį ir taip keliauja toliau. Kai tėvas grįžo, jį „supakavo“ lietuviai, sėdėjo cypėj Giedraičiuose už tai, kad vežė lenką. Jis buvo prolenkiškas, neslėpsiu. Tėvo sesuo Jadvyga tada ėjo pas kunigą Žvynį, maldavo, kad paleistų. Žvinys atvažiavo į Giedraičius, jo pavaldiniai išsivedė tėvą, pastatė prie sienos, paleido virš galvos šūvius, paguldė, atskaitė 25 rūrytėn ir paleido.
O po karo buvo Žvynio teismas. Varėnos rajoniniam laikrašty apie tai buvo straipsnis. Jis tada dirbo Varėnoj, todėl ten. Korespondentai buvo atvažiavę ir pas tėvą, tai tas truputį prasitarė… Paskui Žvinys seseriai priekaištavo – atseit jis tėvo pasigailėjo, o tas ant jo „pavarė“.
