Dubingių istorijos pradžia
Apčiuopiama Dubingių žemės istorija prasidėjo XIV a. pirmojoje pusėje, kai čia atsirado medinė pilis, pati žemė ne kartą puldinėta Livonijos ordino, o „Prūsijos žemės kronikoje“ 1334 m. pirmą kartą paminėtas Dubingių vietovardis. Ankstyviausiu Dubingių istorijos laikotarpiu (XIV–XVI a. pr.) galima ieškoti visų svarbiausiųjų vėlesniuose šimtmečiuose lokalinės visuomenės gyvenimą konstravusių institucijų (pilis / dvaras, bažnyčia, miestelis) genezės. Esami archeologiniai ir istoriniai tyrinėjimai kol kas neleidžia tiksliai lokalizuoti XIV a. Dubingių pilies vietos XV a. pr. Asvejos ežero saloje LDK Vytautas pastatė pilį, kurioje lankėsi Ldk Jogaila ir Kazimieras. Iki XV a. pab. Dubingiai buvo LDK valda, nepasižymėjusi teritoriniu vientisumu, skirtingai įvardijama šaltiniuose. Nuo tada prasidėjo Dubingių, tampriai susijusių su Maišiagalos valda, administravimo per valdovo skiriamus pareigūnus istorija.
Aleksandro JogaiIaičio ir Žygimanto Senojo laikais Dubingiuose prasidėjo nuoseklus leninių valdų dalijimas bajorijai ir didikams. XV a. Ldk Vytautas pastatė pirmąją medinę katalikų bažnyčią, kurios ekonominę bazę ypač sustiprino 1449 m. Kazimiero Jogailaičio fundacija ir privatūs bažnyčios altorių aprūpinimai. XV a.pab.– XVI a. pr. šaltiniuose fiksuojamas nedidelis dešimčių dūmų Dubingių miestelis.
Radviliškoji istorija
Radviliškoji vietovės istorija prasidėjo XV a., viduryje nedidelės leninės arba donacinės Mikalojaus Radvilos (mirė 1509 m.) valdos Dubingiuose pagrindu. Dubingių neminėjimas XVI a. pr. giminės žemių paveldimo perdavimo aktuose rodė, kad Dubingiai buvo gana smulki valda. Jurgio Radvilos (mirė 1541 m) agresyvios žemėvaldos politikos kryptingumas, įvairiais, netgi „prichvatizacijos“, būdais kuriant vientisą valdų kompleksą Vidurio Lietuvoje, ir patogi geografinė padėtis (Vilniaus artumas, komunikacinės arterijos) lėmė valdos teritorinę plėtrą ir jos tapsmą rezidencine. J. Radvilos laikais Dubingių pilyje (dvare) prasidėjo giminės rezidencinė istorija (nevienkartiniai šeimos apsilankymai, sūnaus M. Radvilos Rudojo gimimas. Tuo metu prasidėjo ir Dubingių valdos administravimo raida (žemėvaldos bajorijai teikimas; skundų tarp bajorų nagrinėjimas, dvaro seniūnų skyrimas).
Mikalojus Radvila Rudasis
1541 Dubingius paveldėjęs M. Radvila Rudasis ilgainiui juos pavertė kunigaikštyste. Šiuo aspektu Dubingiai suvaidino neantraeilį vaidmenį LDK istorijoje vienai dominuojančių didikų giminių – Radviloms tvirtinant savo socialinį identitetą tarp bajorijos atstovų bei siekiant išsaugoti politinio dominavimo sąlygas. Dubingiai kartu su Biržais tapo M. Radvilos Rudojo kunigaikščio titulo, gauto iš Šventosios Romos imperatoriaus, įvardijimu. Neatsižvelgiant į tai, kad kunigaikščių, grafų ir panašūs titulai teisiškai lygioje bajorų visuomenėje, ypač po Liublino sąjungos, buvo savotiškas anachronizmas, Dubingiams tai tapo svarbia raidos avanso sąlyga – valda de jure tapo kunigaikštyste. Dubingių pasirinkimas M. Radvilos Rudojo titulatūroje buvo, matyt, nulemtas politinės veiklos (sostinės Vilniaus artumas), žemėvaldos (Dubingiai kaip auganti latifundija) ir asmeninių (gimtinė) aspiracijų. Iš pradžių M. Radvila Rudasis ėmėsi de facto Dubingius versti kunigaikštyste. 1547–1548 m. jis penkis mėnesius globojo ir saugojo Dubingiuose po slaptų karališkų vedybų su Žygimantu Augustu gyvenusią seserį Barborą Radvilaitę kartu su jos dvaro tarnais. Pusmečiui Dubingiai tapo svarbiu LDK korespondencinės komunikacijos tašku.
Ilgainiui prognozuota Dubingių pIėtra M. Radvilos Rudojo latifundijų sistemoje nepasiteisino. Didikas lankėsi Dubingiuose retai, vaIdą plėtė pirkdamas kaimynines valdeles, bet labiau įkeitinėjo ir nuomojo turimas, dažnai keitė valdos vietininkus. Nedidelę ir neaugančią Dubingių kunigaikštystę tuo metu sudarė Dubingių dvaras, prie jo prisišliejęs miestelis, neturintis perspektyvų siekti savivaldos, Dubingių ir Baranavos valsčiai su kaimais ir įvairiems smulkiems bajorams įkeistais palivarkais.
Apie 1581–1613 m. Dubingių kunigaikštystę paeiliui valdė Naugarduko vaivados Mikalojus ir Jurgis Radvilos. Tiesa, iš pradžių (iki 1597 m.) nepilnamečio Jurgio Radvilos vardu ja rūpinosi jo dėdė Kristupas Radvila Perkūnas (mirė 1603 m.). Kunigaikštystės gyvenimas pagyvėjo — iš vietos bajorų atpirktos visos įkeistos valdos žemės, rūpintasi valdos plėtimu Bijutiškio ir Baranavos kryptimis, Dubingių dvaras įsitraukė į ūkinę komunikaciją su kitais Radvilų dvarais etninėje Lietuvoje. Būtent XVI a. pab. Dubingių valda ėmė įgyti svarbią ūkinę funkciją bendroje Radvilų valdų sistemoje ir ją veiksmingai atliko iki pat XVII a. pab. – tapo Vilniaus dvarų (Vokės, Saltoniškių, Šeškinės) aprūpinimo miško medžiaga, žuvimi, kitais maisto produktais, pagalbine darbo ir dvarų priežiūros jėga (siunčiant vaIstiečius ir amatininkus) šaltiniu. Valdoje, kitaip nei kitose Radvilų valdose, nesiplėtojo miestietiška terpė, priešingai — ji siaurėjo: mažėjo miestiečių šeimų skaičius, miestelis neturėjo prekymečio teisės, išskyrus pavienius smuklių laikytojus, nesusiklostė vietos žydų bendruomenė. Radvilų Dubingiai buvo „kunigaikštystė be miesto“.
Jonušas Radvila
1613 m. Dubingiai atiteko Trakų kašteliono Jurgio Radvilos sūnui Jonušui Radvilai (mirė 1620 m.). Pastarojo dažnų kelionių į Vakarų Europą metu bei jam mirus, jo sūnaus, Dubingių paveldėtojo Boguslovo, mažametystės metu (nuo 1620 m.) kunigaikštyste tiesiogiai labiau rūpinosi Jonušo brolis, LDK lauko etmonas Kristupas II Radvila (mirė 1640 m.). Dubingiai naujai atgijo kaip rezidencinė Radvilų vieta Jonušui Radvilai restauravus mūrinius dvaro rūmus, pastačius vienabokštę mūrinę evangelikų reformatų bažnyčią, projektuojant Dubingius kaip potencialią savo kapavietę. XVII a. 3–4-ajame deš. K. II Radvilos administravimo metu pradėti sudarinėti pirmieji žinomi Dubingių kunigaikštystės ir Dubingių dvaro iždinės inventoriai, vietos dvare ne kartą saugoti naminiai gyvuliai, atginti iš Šiaurės Lietuvos dvarų, kurių ūkį trikdė vykstantis karas su švedais Livonijoje ir jos paribyje.
Dvare ne kartą lankėsi ir viešėjo pats K. II Radvilos, jo žmonos Onos Kiškaitės, vaikų „keliaujantys dvarai“, kitų K. II Radvilos, kurio dvarų visuomenei buvo būdinga išplėtota klientelės sistema ir aktyvi socialinė komunikacija, valdų klientai. Dar labiau suintensyvėjo Dubingių valdos ūkiniai ir administraciniai kontaktai su Vilniaus dvarais. Renovuoti ežero saloje stovėjusio dvaro pastatai. Subalansuotas dvaro ūkinio administravimo veiksmingumas. Valdos seniūną ir paseniūnį reguliariai „prižiūrėjo“ K. II Radvilos skiriami revizoriai, dvaro pajamos ėmė prilygti išlaidoms. Išryškėjo vėliau iš esmės nekitusi valdos ūkinė specializacija, kai pagrindinės pajamos buvo gaunamos renkant činšo mokestį, taip pat iš ežerų ir miškų ūkio, o gyvulių ūkis buvo nedidelis ir orientuotas į Iokalinės visuomenės vartojimo poreikius. Palaipsniui vyko Dubingių kunigaikštystės de facto virsmas realia kunigaikštyste.
Boguslovas Radvila
Boguslovas Radvila, valdęs Dubingius iki savo mirties – 1669 m., juos laikė svarbiu giminės reputacijos ženklu, todėl valdai teikė didžiulį dėmesį. Jo laikais Dubingių valdoje pastebimi nauji raidos bruožai. Visą Dubingių kunigaikštystę Radvila ėmė naudoti kaip laikiną užstatą, administratoriais skirdamas savo dvaro klientus, kuriems buvo skolingas nemažas sumas pinigų, leisdamas šiems susigrąžinti lėšas Dubingių valdos kasmetinių pajamų sąskaita. Pats B. Radvila Dubingiuose nesilankė (išskyrus 1666 m.) ir jų valdymą prižiūrėjo susirašinėdamas su dvaro seniūnais ir organizuodamas Dubingių kunigaikštystės revizijas. XVII a. viduryje Dubingių valdai nebeaugant teritoriškai, nusistovėjo jos ūkinio pajėgumo dydžiai. Veiksmingo valdos administravimo atveju, nepatiriant jokių karinių ar gamtinių kataklizmų, kunigaikštystės metinės pajamos turėdavo siekti 4000 auks. Surinkti tokias pajamas buvo neįmanoma keliais atvejais.
1655–1661 m. kai kunigaikštystę nualino pražygiavusi rusų kariuomenė ir kai kurie LDK kariuomenės daliniai, nuolatos besikartojantys Dubingiams kaimyninių katalikų, ypač Vilniaus kapitulos, valdų savininkų ir jų pavaldinių vykdyti plėšikiški puldinėjimai bei 1661–1669m. situacija, kai Dubingius administravo du korumpuoti, užimamu urėdu piktnaudžiavę ir prastai rūpinęsi valda vokiečiai J. Jaspersas ir V. Velingas. Pastarųjų „administravimo“ rezultatas buvo ne tik grobstomos dvaro pajamos, neracionaliai eikvojami gamtiniai valdos resursai, klastojami ūkiniai dokumentai, bet ir demografiniai nuostoliai (valstiečių bėgimas ir bajorų kėlimasis į kitas valdas). Dubingių kunigaikštystės teritorinė struktūra XVII a. antrojoje pusėje nepakito, ji išliko vidutinio dydžio valda (apie 200 dūmų) su centru Dubingiuose ir Labanoro girių masyve buvusiu Baranovo traktu. Atskiri kunigaikštystės palivarkai (apie pusė Dubingių kunigaikštystės teritorijos) ir toliau buvo išnuomojami, įkeičiami arba suteikiami leno teise bajorams ir žemionims. XVII a.: 7–10-ajame deš. toliau vyko aktyvi Dubingių ir Vilniaus dvarų ūkinė komunikacija, kurios kryptingumas buvo vienpusis – iš Dubingių į Vilnių (Dubingių urėdininkų pasitelkimas vadovauti Vilniaus statybiniams darbams; valstiečių darbo jėgos, sodininkų naudojimas; maisto produktų, malkų, statybinės medienos tiekimas).
Liudvika Karolina Radvilaitė
Liudvikos Karolinos Radvilaitės patronato laikais (1669–1695 m.) esminių pokyčių Dubingių kunigaikštystės visuomenės gyvenime neįvyko, nors kai kurių naujovių būta. Įsteigta ežerų prižiūrėtojo pareigybė, dėtos pastangos atgaivinti smukusį ir tradicinių pajamų nebeduodantį ežerų ūkį, LVT vis dažniau bylinėtasi su Vilniaus jėzuitais dėl L. K. Radvilaitės pavaldinių ir jėzuitų valdų ribų bei su Inturkės vietininkais dėl Dubingių žemionių valdelių puldinėjimų, valdos žemionys pradėjo atlikinėti staciją Biržų piliai. Ankstesnio kunigaikštystės ūkinio verslumo atkurti nepavyko. 1686 m. L. K. Radvilaitės pavedimu vykdyta generalinė valdos revizija ir inventorizacija, kurios rezultatai keletą kartų buvo koreguojami ir tikslinami.
Baigėsi Radviliškoji Dubingių istorija
Po L. K. Radvilaitės mirties Dubingiai ne iškart pateko į Nesvyžiaus ir Olikos Radvilų šakos atstovų rankas, bet daugiau kaip ketvirtį amžiaus buvo administruojami vyriausiojo Neuburgo valdų ekonomo ir įkeitinėjami įvairiems asmenims. Valda ėjo iš rankų į rankas, negana to, atskiros kunigaikštystės dalys Sapiegų ir jų remiamų asmenų valia buvo nuomojamos skirtingiems asmenims. Dėl pastovių nuomininkų stokos, labai dažnai administratorių kaitos, per valdą žygiuojančių ar čia apsistojusių karių plėšikavimų, maro epidemijos valda patyrė ekonominį nuosmukį. 1731–1741 m. tarp Sapiegų ir Nesvyžiaus Radvilų sureguliuotas Dubingių priklausomybės klausimas, kai Sapiegos atsisakė pretenzijų į Neuburgo valdas.
Dubingiai visiškai perėjo į katalikiškos Radvilų šakos rankas. Mykolo Kažimiero Radvilos patronato laikais Dubingių kunigaikštystė buvo nedidelė valda, kurią sudarė nuo 170 iki apie 230 dūmų, taigi turėjo gyventi kiek per 1000 gyventojų. Kaimų skaičius valdoje dėl jų stambinimo tolygiai mažėjo, dvarui tiesiogiai priklausė tik vienas palivarkas, kiti du buvo nuomojami. Valdos surenkamų pajamų šaltiniai, juos lyginant su XVII a. situacija, nepakito. Dubingiai prarado rezidencinės valdos pobūdį, Radvilos (Jeronimas, Florijonas, Mykolas Kazimieras Žuvelė) čia nebegyveno, o kadaise svarbūs dvaro rūmai stovėjo apleisti ir apgriuvę. 1762 m. Dubingiai atiteko M. K. Radvilos sūnui Karoliui Stanislovui, kuris pratęsė valdos nuolatinio įkeitinėjimo politiką, 1764–1768 m. Dubingius valdė įvairūs K. S. Radvilos, kurio dvarai politiniais sumetimais buvo konfiskuoti, valdų globėjai. 1808 m. Dubingių kunigaikštystę iš K. S. Radvilos sūnaus Dominyko Jeronimo nupirko Mykolas Tiškevičius. Baigėsi Radviliškoji Dubingių istorija.
Dubingių bažnyčios
Svarbi sociokultūrinė institucija, nulėmusi Dubingių valdos reikšmę Radviloms ir turėjusi įtakos giminės kapavietei atsirasti, buvo bažnyčia. XVI–XVIII a. Dubingių valda patyrė panašius kaip ir visoje Lietuvoje konfesinės raidos bruožus (katalikų bažnyčios įkūrimas ankstyvosios christianizacijos laikotarpiu XV a.; evangelikų reformatų bažnyčios atsiradimas reformacijos metu XVI a.; tarpkonfesiniai konfliktai tarp vietos reformatų ir katalikų konfesionalizacijos ir kontrreformacijos laikotarpiu XVII a.; protestantų bendruomenės sunykimas XVIII a.), tačiau turėjo ir savitumų, nebūdingų, tarkime, kitiems Dubingių ir Biržų šakos Radvilų valdų kompleksams, kaip Slucko, Biržų kunigaikštystėms, Kėdainių valdai ir pan. Dubingiams nebūdingas konfesinis heterogeniškumas, nes čia nebuvo evangelikų liuteronų, stačiatikių, judėjų bendruomenių.
Pirmoji Dubingių bažnyčios vieta
XV a. pirmoje pusėje Dubingių parapija buvo viena iš 27 Vilniaus vyskupystės parapijų. Pirmosios bažnyčios lokalizavimo tiksli vieta tebelieka neaiški (ji stovėjo miestelyje arba prie miestelio, arba ežero saloje prie Dubingių pilies (?). Katalikų Jurgio Radvilos ir Mikalojaus Radvilos Rudojo (iki XVI a. 7 deš.) laikais parapija turėjo būti gana gyvybinga, nes bažnyčia turėjo pakankamą fundacinį išsilaikymo pagrindą, iki XVI a. vidurio įsteigtos kelios altarijos, parapiją aptarnavo klebonas, vikarai, altaristos, bažnyčioje atsirado vargonai. XVI a. 8-ojo deš.(o gal jau 7-ojo deš. pab.(?) M. Radvila Rudasis greta pilies, ežero saloje, ant kalno įkūrė medinę evangelikų reformatų bažnyčią, kuri iš pradžių veikė kaip dvaro bažnyčia. Dar iki atsirandant mūriniam pastatui XVII a. 3-iajame deš. bažnyčia jau buvo gavusi iš Radvilų fundacinę 5 valakų su 4 valstiečių kaimais žemėvaldą. XVI a. pab. ir ypač XVII a. pirmojoje pusėje dėl kalvinistų Radvilų patronato teisės (fundacinė veikla; valdos administracinės struktūros derinimas su vienetos distriktų struktūra (Dubingiai priklausė Vilniaus distriktui); valdos seniūnų urėdo dalijimas evangelikams) bei asmeninio didikų santykio su protestantizmu susidarė palankios sąlygos evangelikų reformatų bažnyčiai įsitvirtinti ir dominuoti.
Dubingių bažnyčia buvo viena iš 25 iki XVII a. vidurio įsteigtų reformatų bažnyčią Biržų ir Dubingių šakos Radvilų valdose. 1621 m. Jonušas Radvila pastatė mūrinę reformatų bažnyčią, veikusią daugiau kaip šimtmetį. Prie mokyklos nuo 1625 m. veikė parapinė mokykla. Dvasininkija, tarnavusi Dubingiuose, buvo tampriai susijusi su Vilniaus reformatų bažnyčia, iš kurios Dubingius pasiekdavo vizitatoriai, kunigai, katechetai.
Reformatų bažnyčia
Boguslovo Radvilos ir Liudvikos Karolinos Radvilaitės laikais reformatų bažnyčiai pavyko išsaugoti dominuojančią konfesinę padėtį valdoje. Nors būta įvairių kataklizmų (1655 m. bažnyčią niokojantis rusų kariuomenės antpuolis; kelis dešimtmečius LVT trukęs teisminis bylinėjimasis su katalikais dėl pirmosios katalikų bažnyčios pastato vietos; permanentinė materialinių resursų stoka; tiesioginiai konfliktai religiniu pagrindu su vietos katalikų klebonais), tačiau dvaras nuolat rūpinosi bažnyčios pastato būkle, nuolatinio kunigo Dubingiuose buvimu, fundacinio išlaikymo vykdymu, plėtė klebonijos žemėvaldą. Valdos seniūnas ir reformatų bažnyčios kunigas iš esmės buvo svarbiausios lokalinės visuomenės figūros, priklausomos nuo Radvilų, kurių jurisdikciją didikai siekė aiškiai atskirti. 1682 m. Dubingių bažnyčia trumpam buvo tapusi visos LDK evangelikų reformatų centru, nes čia vyko Vienetos sinodas.
Paskutiniu gyvybingos ir tvirtos reformatų bendruomenės ženklu buvo 1687 m. L. K. Radvilaitės „atnaujinta“ fundacija bažnyčiai. Ji užtikrino bažnyčios materialinį išlaikymą iki 1697 m. Per XVIII a. tris pirmuosius dešimtmečius reformatų bendruomenė sunyko: nebuvo nuolatinio kunigo, dvaras, kurio valdytojai jau buvo katalikai, nebeteikė išlaikymo, o bažnyčios ir klebonijos pastatai buvo apleisti ir sugriuvo. Prie to prisidėjo ir vietos katalikų bendruomenės stiprėjimas, 1678–1679 m. L. K. Radvilaitei pastačius naują Dubingių katalikų bažnyčią. Baigėsi protestantiškųjų Dubingių istorija.
Radvilų kapavietės
Reikšmingu Dubingių kultūros istorijos aspektu buvo jų tapimas pirmąja Biržų ir Dubingių šakos Radvilų bendros giminės kapaviete, mauzoliejui panaudojant reformatų bažnyčią. Pripažįstant luominio ir ypač konfesinio veiksnio svarbą XVI—XVII a. Lietuvos laidojimų tradicijoje, Radvilų palaidojimai Dubingiuose yra vieni autentiškiausių protestantiškos pompa funebris tradicijos pavyzdžių. Tik prasidėjus reformacijai LDK liuteronai ir kalvinistai, kurių bažnytinė organizacija dar nebuvo aiškiai susiklosčiusi, tai pat nebūta nusistovėjusios liturgijos, kurios sudėtine dalimi yra laidojimo tradicija, buvo laidojami katalikų ir stačiatikių kapinėse. Nuo XVI a. vidurio aiškėjant protestantiškos liturgijos kontūrams bei katalikams draudžiant laidoti protestantus jų kapinėse, pradėjo formuotis evangelinių bažnyčių kapinių, kapaviečių, laidojimo papročių ir funeralinio įamžinimo tradicijos.
Pirma protestantų Radvilų šeimos kapavietė neabejotinai buvo įkurta Vilniuje ir chronologiškai sietina su 1562 m. M. Radvilos Juodojo žmonos Elžbietos Šidlovieckos laidotuvėmis, o pirmos atskiros protestantų kapinės Vilniaus priemiestyje galėjo atsirasti apie 1557 m. Kitos kapinaitės buvo prie Vilniaus evangelikų bažnyčios pastato, taip pat dignitorių dovanotame miesto sklype. Radvilų mauzoliejaus Dubingiuose idėjos architektas buvo M. Radvila Rudasis, kurio paties palaikai palaidoti būtent ten. Iki XVII a. 3-iojo deš., kai vyko medinės bažnyčios virsmas mūrine ir generalinė bažnyčios kriptų restauracija, Dubingiuose amžino poilsio atgulė mažiausiai 8 Radvilų šeimos atstovai (6 palaidoti tiesiogiai, o 2 perlaidoti, perkėlus jų palaikus iš Vilniaus), tarp jų – du Dubingių kunigaikštystės savininkai (1584 m. M. Radvila Rudasis ir 1621 Jonušas Radvila). Po 1628 m. Dubingių bažnyčioje Radvilos nebelaidoti.
Pažymėtina, kad Dubingiai nebuvo vienintelė kalvinistų Radvilų šeimos kapavietė. Pačios įvairiausios aplinkybės (platus geografinis Radvilų valdų išsidėstymas; reformatų reikšmingumas; rezidencinis didikų „prisirišimas” prie konkrečios vietovės; potencialių kapaviečių bažnyčiose materialinė būklė; testamentinė valia; pakitusi bažnyčios konfesinė priklausomybė; kontrreformacinės aplinkos realybė) lėmė, kad planuotų ir realių palaidojimų vietų sąrašas susiformavo netrumpas ir laikui bėgant kito: Biržai, Dakūdava, Vyžuonos, Valažinas, Kaidanava, Kėdainiai.
Charakteringa, jog protestantiškos didikų Radvilų laidotuvės ne tik rodydavo giminės socialinį prestižą, bet dinamizuodavo vietos, kurioje buvo laidojama, lokalinės visuomenės gyvenimą (įvairiausių svečių apsilankymas valdoje; ūkinių užsakymų, susijusių su laidotuvių poreikiais, vykdymas; komunikacinis šermenų ir laidotuvių ceremonijos vaidmuo) bei stiprindavo evangelinės visuomenės dalies konfesinį tapatumą (bažnyčių restauravimas; kalvinistų dvasininkijos pastoracinė ir katachetinė tarnystė; proginės ir teologinės literatūros leidyba).
Iš knygos: Deimantas Karvelis, Raimonda Ragauskienė. Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m.
