Pasakoja dubingiškė Kristina Giedrytė-Lyndienė (g. 1945)
Tai buvo po žydų pogromo. Išvežami buvo tie lenkai, kurie priklausė pochodniai (Lietuvos lenkų švietimo ir kultūros draugija, veikusi 1924–1940 m. – red.).
Juknevičiūtė pasakojo, kad pas juos atvažiavo komanda ir liepė kraustytis. Kazimiero mama kažko dar ieškojo, tai jai pasakė – neieškok, neprireiks… Sakė, pasisekė jūsų sūnui, kad jo nėra (buvo pasislėpęs), o jūs ilgai negyvensit. Bet ji pasiėmė pagalvę, puodą, išvežė. Sūnus pasislėpęs matė, kaip raudojo motina…
Išvežė juos ir kitus lenkus kažkur – gal iki Adomaitiškių… Turėjo vežti Širvintų link, atseit, jau ir duobės buvo iškastos. Sako, vežė Pumpalavičius iš Grinkiškių ir, atrodo, Bilinskai. Na, atseit tuo metu, berods Kaune, mokėsi Višumirskas. Viską sužinojo moksleiviai ir, sako, sukilo. Tada atseit pabijojo šaudyti tuos lenkus, tiesiog paleido atgal – eikit, kur norit. O kurgi eisi, jei į jų namus, į jų žemę jau buvo iš kažkur atvežti lietuviai. Juknevičiai grįžę slapstėsi pas Kuliešius, dar kitur, miške, žeminėje… Jų name buvo apgyvendinti kažkokie žmonės nuo Jurbarko ar Kauno, ir ten jau šeimininkavo.
O kai vokiečiai traukėsi, tai tie atvykėliai pabėgo kartu su vokiečiais.
Iš Kristinos Giedrytės-Lyndienės tėvų ir kaimynų pasakojimų.
Pasakoja sodybietė Jana Kavaliauskienė
Mano mama taip pasakojo: mano senelį Jeronimą rusai, o gal jiems tarnavę vietiniai, išvarė iš Malinovčyznos, iš jų namų, su visais vaikais, o toj troboj apgyvendino bežemius. Ir jie, visa šeima, glaudėsi nežinia kur. Kai grąžino jiems tuos namus, tie kareiviai stovi ir sako: mes tuos žmones, kurie čia apsigyveno, nužudysim, sušaudysim. Nes jie padarė jums tokią skriaudą, išvarė iš namų. Tai mano senelis Jeronimas (jis buvo ne tik blogas, bet ir geras), liepė visiems vaikams griūt ant kelių ir maldauti, kad tik tų žmonių nesunaikintų. Meldėsi, visi verkė, kad tik tuos žmones paliktų gyvus, nekeršytų. Tai mūsų šeimoj tas visada buvo sakoma ir labai svarbu: negali būti jokio keršto! Niekada. Buvo suvokimas, kad tiesiog tokia situacija, tie žmonės, kurie buvo apgyvendinti, jie niekuo dėti, nebuvo kalti.
Iš Janos Kavaliauskienės mamos pasakojimų.
Pasakoja senolis Juozas Miknevičius (g. 1931)
Lenkai buvo stambesni ūkininkai, tai išvarinėjo juos, vežė iš Lietuvos į Kauną, ar kur. Mano tėvas važiavo iš Ukmergės ir sutiko tokius Paulavičius iš Kurkliškių, tai juos vežė ar į Kauną, ar į Ukmergę. O ką norėjo su jais daryt? Neilgai ten juos palaikė, gal savaitę, ir jie grįžo. Bet jų namuose jau gyveno lietuviai. Tai ir glaudėsi grįžę kur nors – tai pas gimines, tai pas pažįstamus. O kai vokiečiai traukėsi, iš sodybų pasitraukė ir tie naujasėdžiai. Tada lenkai galėjo grįžti į savo namus.
Buvo toks kaimynas Bilinskas, jie irgi turėjo būti išvežti. Seniūnas Milinkevičius Adomas kažkaip sužinojo, kad juos išveš, tai pasakė vienam iš Bilinsko sūnų, ir jie visi iš namų pabėgo. Slapstėsi jie visą tą laiką, bet ir vaikščiodavo, niekas jų nekliudė. Atvežė iš Lietuvos kitus žmones, tokius girtuoklius, ir apgyvendino Bilinsko namuose.
