Mokykla Dubingiuose nuo seno buvo kultūros ir švietimo židinys. Mokykloje dirbo daug atsidavusių ir talentingų mokytojų. Žinoma, būta ir tokių, kurie su pedagogikos mokslu ir paprasta gyvenimiška išmintimi prasilenkdavo. Ir vienus, ir kitus prisimena garbaus amžiaus sulaukę dubingiečiai. Jų pasakojimus čia ir rasite, prisiminimai pildomi.
Išsamus, dokumentais pagrįstas mokytojų sąrašas rengiamas.
Pasakoja dubingiškė Kristina-Giedrytė-Lyndienė
Mokytoja Liongina Giedrytė
Dubingių šviesuolė. Istorijos mokytoja, įsteigusi iki dabar egzistuojantį Dubingių krašto kraštotyros muziejų. Nudirbo ir daug kitokio darbo: pastatė kryžių ant nežinomo vokiečių kareivio kapo, atminimo koplytstulpį buvusios žydų sinagogos vietoje, surinko vertingus prisiminimus apie Dubingių žydų štetlą ir miestelio žydų gyveseną, papročius ir kt.
Mokytoja Pranė Kuorienė
Ši mokytoja Dubingiams davė nepaprastai daug. Labai puiki organizatorė, be to, jai rūpėjo tai, ką darė. Jos dėka ir rūpesčiu čia buvo atsiradusi vidurinė mokykla. Bet jos gyvenime buvo vienas toks sunkus atsitikimas. Dubingiuose kunigavo toks kunigas Šiškevičius. Buvęs tremtinys. Jis sovietmečiu ruošęs vaikus Pirmai Komunijai. Sako, kad Kuorienė jį įskundusi, kunigas buvo nuteistas metus kalėti. Ir ji prie to tikrai prisidėjo. Tai buvo „juodoji“ jos istorijos dalis. O šiaip ji labai nuoširdžiai rūpinosi Dubingiais. Kūčias švęsdavo langus užsidengusi, kartu su savo mama ir į bažnyčią eidavo. Vėliau, atgimimo laikotarpiu (veiklūs žmonės paprastai tarnauja visiems), ji buvo labai aktyvi bažnyčios bendruomenės narė. Ir gyvąjį rožinį subūrė, ir procesijas organizuodavo. Kai ji mirė, drauge su ja netekome labai daug. Buvo moteris „ir prie tunciaus, ir prie rožančiaus”. Kunigas pietaut pas ją ateidavo, ji skalbdavo liturginius rūbus, valydavo bažnyčią. Buvo tikra asmenybė. Bet jos niekas niekada nemini. Dėl tos dėmės.
Mokytojas Statulevičius
Mokytojas dirbo tarybmečiu. Juk ne viskas ir tada buvo blogai! Mano sesuo Liongina Giedrytė juk irgi dirbo tarybmečiu, bet jos įsitikinimai buvo tikros Lietuvos. Mes buvome taip auklėjami. Ir savi žmonės čia niekad nieko neišduodavo. Aš savo dukrą juk Pirmosios Komunijos leidau čia, Dubingiuose, nors sesuo buvo mokytoja, ir niekas manęs neįdavė. Panorėjus įskųsti čia buvo labai lengva.
Mokytojas Rukšėnas
Mokytojas stengėsi ir dėl lietuvybės, šaulys, suaugusiems buvo suorganizavęs kalbos kursus, tikra asmenybė.
Mokytojas Vytautas Meilūnas
Vytautas Meilūnas buvo neilgai, bet labai šviesi asmenybė.
Pasakoja Dubingių senolė Janina Paškevičienė
Piktas buvo Rukšėnas. Ooo, tai bernam per snukį duodavo. Oooo. Aš irgi du kartus per snukį gavau. (Juokiasi). Parodyk, sako, kur Lietuva žemėlapyje. Atėjau, žiūriu. „Tai ką, nematai? Va, va!“ (Juokiasi). O dukrą mušė – bože moj bože… Nuvaro prie lentos, nežino. Op! Kaip griebia… Verkiam, bijom, drebam, bože moj bože… Bjaurus buvo. O paskui tai jau nemušė vaikų, jau nemušė.
Pasakoja Dubingių senolis Juozas Miknevičius
Lankiau tą senąją mokyklą. Pradinė buvo. Mokytojas buvo Rukšėnas. Iš pradžių mokino vienas, vėliau ir daugiau. „Iškrito“ pavardės kitų. Buvau antroj klasėj ir pradėjau per pamokas išdykaut. Pastatė mane į kampą. Pastatė į kampą ir žiūrėk, sako, į kampą. Aš atsigręžiau ir pradėjau iš šito visko juoktis. Jis man už kaklo, jis antram mokyklos tos jau gale gyveno. Nusivedė į tą savo butą, „mauk kelnes“, sako, „gulkis ant grindų“. Nu ką, aš nusimoviau kelnes, o jis ieško diržo ir kad būtų geležinė sagtis. Ir ten ir ten, ir po lova pažiūri, kur čia turi būt tas diržas… Aš jau pradėjau verkt. Jau man baisu pasidarė. Pradėjau verkt. „Nu, jei tu daugiau taip nedarysi, tai dovanosiu šitą kartą“. „Nedarysiu, nedarysiu!“ Tai tik tėvą liepė ant rytojaus atsivest. Jam viską papasakojo. Tai jau nebedariau taip. Griežtas buvo, bet nemušė, tik pagąsdino. Tai kaip dabar prisimenu – kaip ieško geležinio diržo. Bet padėjo, padėjo! Jau juoktis nebereikėjo, pradėjau verkt.
Pasakoja dubingiškis fotografas Jonas Giedrys
Buvo direktorius dar Smetonos laikų, Statulevičius toks, jis turėjo 13 vaikų, 11 užaugino, du mirė. Septynmetės direktorius. Bet juo labai skubėjo atsikratyti, nepatikimas gi sovietams.
O už tai, kad moku lietuviškai ir, galiu pasakyt, kalbu gerai, esu dėkingas savo mokytojui Juodzevičiui.
Pasakoja Dubingių senolė Ona Gadliauskienė
Mokykla buvo vietoj, kaime, Deksnėj. Viena mokytoja, Jasiukaitienė, mokinių 35. Dabar mokytojai dejuoja, vargo jiems daug. O būdavo viena mokytoja 35 mokiniai. Įvairių klasių, nuo pirmos iki ketvirtos. Pradinėj mokykloj. Pas tokį Mickevičių buvo pradinė, o paskiau ėjom į Adomaitiškių. Gerai būdavo mokykloj. Kampan statė. Man neteko.
