Dubingiai.info

Dubingių legendos

Kunigas Antanas Šeškevičius SJ

dubingiu kunigai knyga

Kun. ANTANAS ŠEŠKEVIČIUS SJ (1914 –2002)

Tikėjimui atsidavęs kunigas ir ištikimas jėzuitas Antanas Šeškevičius Dubingiuose klebonavo labai neilgai – vos gerą pusmetį, tačiau jo paliktas pėdsakas ryškus. Ne kartą patyręs kalėjimus ir tremtį jis vis viena atkakliai dirbo sielovados darbą. Ne išimtis ir Dubingiai – iš jų jis taip pat iškeliavo į kalėjimą, nes sovietinių valdininkų buvo užkluptas katechizuojant vaikus. Ši iškili asmenybė nusipelno ir didžios dubingiškių pagarbos bei dėmesio. Sužinokime apie tėvą Antaną daugiau.

Kun. A. Šeškevičius gimė 1914 m. balandžio 4 d. Sindriūnų kaime, Pasvalio valsčiuje. Mokėsi Sindriūnų pradinėje mokykloje, Pasvalio ir Biržų gimnazijoje. 1934 m. rugpjūtį įstojo į Jėzaus draugiją.

Kunigo studijos

Savo atsiminimuose tėvas A. Šeškevičius rašė: „1934 08 20 išėjau iš namų į vienuolyną – Pagrįžuvio naujokyną pasiruošti vienuoliniam gyvenimui. Ryžausi eiti Jėzaus keliu. Jėzuitas, kaip ir Jėzus, eina per gyvenimą sunkiausiu keliu. Po dvejų metų daviau įžadus būti neturtingu, skaisčiu ir paklusniu kaip Jėzus. Mus auklėjo vokiečiai jėzuitai Bėgneris, Fricenas. Po dvejų metų išsiuntė į Austriją, į Insbruko universitetą studijuoti filosofijos”.

Vokietijai užėmus Austriją, jėzuitai studentai buvo išvaryti į Italiją. Tėvas A. Šeškevičius su kitais lietuviais jėzuitais filosofijos studijas baigė Galaratėje, prie Milano, ir 1939 m. grįžo į Lietuvą, į Kauną, atlikti vadinamojo intersticiumo – praktinio darbo prieš teologijos studijas. Jis redagavo „Žvaigždės” žurnalą, kol 1940 m. sovietų valdžia leidinį uždarė. Tais metais jis pradėjo teologijos studijas Kauno kunigų seminarijoje. 1941 m. provincijolo paragintas slapta perėjo sieną, nuvyko į Vieną, kur toliau studijavo teologiją. 1943 06 19 Vienos kardinolas Teodoras Iniceris jį išventino  kunigu.

Sielovados darbas Lietuvoje

1944 m. tėvas Antanas Šeškevičius grįžo į Lietuvą, nes gavo žinią, kad sunkiai susirgo motina. Tėvas A. Šeškevičius rašė: „Vienoje užbaigiau teologijos studijas. Išlaikiau visus egzaminus. Turėjau atlikti terciatą. Bet gavau telegramą, kad motina prie mirties. Parvykau aplankyti, ji pasveiko. Bet provincijolas tėvas Gruodis nebeleido grįžti į Vieną. “Užeina rusai, čia reikia kunigų. Terciatą čia, Lietuvoje, užbaigsi”. Pasilikau. Dirbau Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje apie trejus metus. Darbo daug. Kartu buvome trys tėvai: B. Andruška, Pr. Masilionis ir aš. Dirbau su jaunimu, pokario metais buvo pakilęs religingumas. Tėvas Masilionis vedė vyrų, moterų ir vaikų apaštalavimą. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia buvo subombarduota. Pas mus – jėzuitus – Šiaulių sielovados centras. Organizavau jaunimą į Jėzaus Širdies Sargybos sąjūdį. Įsijungė apie 10 000 jaunų žmonių. 

Įkalinimas

1948 m. komunistai uždarė vienuolynus. Mane išsiuntė į Ryliškius klebonauti (Alytaus rajone, Kaišiadorių vyskupijoje). Ten 1949 06 03 mane areštavo už darbą Šiauliuose, už „Jėzaus Širdies Sargybą”, kaip antitarybinę organizaciją, ir nuteisė 25-eriems nelaisvės metams. Tardė Šiauliuose, mušė, tris paras be miego tardė. Paskui kalino Vilniuje. 1950 m. sausį išvežė per Leningradą į Vorkutą. Vorkutoje nuvežė į 17–ąją šachtą. Kasykloje dirbau durininku, dujų matuotoju. Per visą kalinimo laiką laikydavau Šv. Mišias, klausydavau išpažinčių, dalydavau Komuniją. Vorkutos lageryje iš 3000 kalinių buvo apie 400 lietuvių. Mišioms vynas – iš razinų, komunikantai – iš supjaustytų „barankų”. 1953 07 22 kaliniai suorganizavo streiką. Jie reikalavo: „Esame Stalino aukos, jis mirė, duokite laisvę, nebeisime į darbą”. Atvažiavęs iš Maskvos viršininkas pranešė: „Jei neisite į darbą, šaudys mus”. Kareiviai varė kalinius vienus į šachtą, kitus – į kalinių kapines… Vienas žydas kalinys sakė: „Čia mus sušaudys…” Buvau viskam pasirengęs. Bet nuvežė į Intos bausmės lagerį”.

Keleri metai laisvėje - Altajaus krašte, Kirgizijoje

1956 m. po bylų peržiūrėjimo tėvas A. Šeškevičius buvo paleistas į laisvę, jam panaikintas teistumas. Tačiau savo noru išvyko ne į Lietuvą, bet į Altajaus kraštą, į Stargorodo miestą aptarnauti tikinčių lietuvių ir vokiečių. Čia beveik dvejus metus dirbo savo įkurtoje bažnytėlėje, skraidė po visą Rusiją. Darbavosi Volgos vokiečių kolonijose. Tarp vokiečių tremtinių įkūrė parapiją. Vokiečiai dar ilgai nuoširdžiai minėjo savo „Vater Antanas”. Iš jų jis dar ilgą laiką sulaukdavo laiškų su padėkos žodžiais, linkėjimais. Valdžia uždraudė dirbti Stargorode kunigu. Tada jis persikėlė į Kirgiziją, prie Frunzės, čia įkūrė bažnytėlę ir viešai dirbo trejus metus, kol už pastoracinį darbą sovietinė valdžia skyrė penkerius metus pataisos darbų Ošo mieste. Dirbo gamykloje, o laisvu laiku aptarnavo tikinčiuosius. Pakrikštijo 15 tūkstančių žmonių, sutuokė 2 tūkstančius porų, priėmė 600 kitų tradicijų žmonių į Katalikų Bažnyčią. 1963 m. Vidurinės Azijos komunistams šis Sibiro apaštalas tiek įgriso, kad 1963 m. vėl jį suėmė, apkaltino spekuliavimu devocionalijomis, atsiųstomis iš Lietuvos. Buvo nuteistas 7 m. laisvės atėmimo. Kalėjo Pravieniškėse, kol už kalinių sielovadą buvo išvežtas į lagerį Permės srityje.

Dirbo klebonu Dubingiuose

1969 m. rugsėjį grįžo iš lagerio ir dirbo vikaru Molėtuose, klebonu – Dubingiuose. 1970-ųjų vasarą kun. A. Šeškevičius suimtas už tai, kad Dubingių bažnyčioje Pirmajai komunijai rengė 17 vaikų, rugsėjį Molėtuose nuteistas vieneriems metams kalėti griežtojo režimo lageryje.

Apie jo gynimosi kalbą šiame teisme taip rašė Amerikos lietuvių išeivių laikraštis „Draugas”: „Daug kunigų perėjo per sovietinius teismus, kentėjo brutalias bausmes, būdami absoliučiai nekalti, bet nedaug buvo tokių, kurie išdrįso teismo akivaizdoje pasirodyti su drąsiu, logišku, nuginkluojančiu žodžiu. Tai padarė kun. A. Šeškevičius. Jis pasakė klasišką gynybos kalbą, vertą plačiausio dėmesio… Tokios kalbos pasakyti negalėtų joks sovietinis advokatas. Kun. A. Šeškevičius, būdamas neeilinio išsilavinimo, labai nuosekliai atrėmė visus kaltinimus, kad, rengdamas vaikus sakramentams, nenusikalto nei konstitucijai, nei įstatymams, nei Lenino mokymui, nei Bažnyčios taisyklėms. Šis teismas buvo kankinio ir budelio susitikimas” (A. Šeškevičiaus teisme sakytą kalbą skaitykite čia: http://laiskailietuviams.lt/index.php/1971m-3-kovas/3348-tevyneje)

Šį kartą teismo paskirtą bausmę kun. A. Šeškevičius atliko Alytaus griežtojo režimo kalėjime.

1972 m. išėjęs į laisvę, tėvas Antanas dirbo vikaru Šilalėje, nuo 1975 m. – Gargždų vikaras, nuo 1989 m. – Naujosios Akmenės, Eigirdžių klebonas, dėstė Telšių kunigų seminarijoje lotynų kalbą. Jėzuitams įsikūrus Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijoje, dirbo sielovados darbą Klaipėdoje. Jau senatvėje, 1992 – 1996 m. namuose aplankė 5940 šeimų, jose pakrikštijo 264 žmones, sutuokė 460 porų, 207-iems suteikė Ligonių sakramentą.

Šeškevičius sovietmečiu buvo aktyvus pogrindžio spaudos bendradarbis, pogrindinės kunigų seminarijos organizatorius ir dėstytojas.

Kunigo gyvenimo kelias

Tėvas A. Šeškevičius savo gyvenimo kelią taip apibūdino: „Ne žymiais darbais, o kalėjimu pasižymėjau. Apgailėtinas gerų žmonių akyse: „Tas žmogus neišeina iš kalėjimo”. Ne taip svarbu, ką žmonės sakys. Svarbu, ką Kristus apie mane mano. Jis žino, kad stengiausi būti geru kunigu, jėzuitu, nors ir silpnybių parodžiau. Viešpats matė gerą valią, pastangas… Jam svarbu ne žymūs darbai, bet pastangos. Turiu vilties, kad Viešpats įvertins manąsias. Daug akimirkų, ypač – iš ankstyvos jaunystės, išbraukta, kada gyvenau lyg pagonis. Dėkoju Bažnyčiai, Jėzaus Draugijai, kad ji mane ant kojų pastatė, parodė tikrąjį žmogaus kelią…”

kunigas Antanas Seskevicius
Kun. Antanas Šeškevičius

Kun. Antanas Šeškevičius mirė 2002 m. sausio 25 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Pagal publikaciją laikraštyje XXI amžius, 2002-02-08, Nr. 11, „Šaunusis ir ištikimasis tarnas”, parengė Gintaras Šidlauskas.