Senolių atmintyje įsirėžę ir jų vaikystės arba jaunystės metais vykę sukrečiantys istoriniai įvykiai. Jų interpretacija nebūtinai mokslinė, kartais – paremta ne tiek faktais, kiek nuojautomis, tačiau šių prisiminimų vertė kita: tai yra istorija, persmelkusi asmeninę ir šeimos, bendruomenės patirtį.
Dubingiškė Kristina Giedrytė-Lyndienė (g. 1945)
Elektra Cijūniškių viensėdijoj
Kai įsigijom televizorių, kaimynai visad ateidavo žiūrėti. Kiekvieną vakarą. Nes mes patys pirmieji įsivedėme elektrą į tą kampą, toj sodyboj. Savo lėšomis, nuo transfarmatorinės. O nuo mūsų ir kiti kaimynai jau paėmė. Atrodo, 1961 m. Vedė Dubingiuose, mes buvom per toli, pardavėm karvę ir už tuos pinigus įsivedėme elektrą. Pirkom 10 betoninių stulpų, laidų, o kolūkio pirmininkas davė tik leidimą.
Pirmasis autobusas
Pirmasis autobusas į Dubingius atvažiavo, kai aš įstojau į universitetą. Gaila, paties įvykio aš nemačiau. 1963m. prieš pat rugsėjį pradėjo kursuoti autobusas Vilnius-Dubingiai per Giedraičius. Tris kartus per dieną. Mums buvo nepaprastas džiaugsmas, nes mes kiekvieną šeštadienį po paskaitų (jos tada būdavo ir šeštadieniais) važiuodavom į namus, o sekmadienį vakarais grįždavom. Tai autobusas būdavo sausakimšas, Dubingiuose vos įlipdavome, nes į Dubingius atvažiuodavo iš ankstesnių sustojimų, bijodami, kad netilps, kai autobusas grįš į Vilnių. Atvažiuoja į Dubingius, neišlipa, važiuoja į Vilnių, o tada mes vos telpam. Vėliau dar paleido autobusą Vilnius-Dubingiai per Dirmeitus. Keturis kartus per dieną. Taigi į Vilnių turėjom septynis autobusų reisus.
Bet pasakysiu – tikros Lietuvos laikais (turiu galvoje tarpukarį), į Dubingius dukart per dieną važiuodavo autobusas iš Ukmergės.
Tiltas buvo statomas 1934m. tai aš buvau dar “Amerikoj“. Kiti sako „kopūstuose“, o aš tai Amerikoj. Buvau nupirkta už 100 rublių. Pasakojimų žinau daug.
Giminių dienos
Plati giminė Giedrių, bet daugelis esame nutolę. Organizavo susitikimą. Ir būtų praėjusią vasarą, jei ne pandemija. Iš visų tos kartos jauniausia Kristina ir likusi viena. Vienas pusbrolis Lenkijoje, Varšuvoje, buvo generolas. Maršalui nepakako laiko. Kodėl Lenkijoje? Nes dirbo Lietuvos laikais Giedraičių valsčiuje. O po karo grįžti jam buvo tiesiog neįmanoma. Būtų buvęs ištremtas. Ir pasiliko Lenkijoj. Su savo broliu. Česlovas Miknevičius jis buvo.
Susitikime buvo virš 70. Pusbrolių vaikai ir anūkai, nes jų tėvų jau nebėra. Tai ta giminystė jau gana tolima. Kai organizuoji, susirenka. Kai kurie atvažiuoja į Dubingius pasižvalgyti, atostogaut – Dubingiai jiems nėra svetimi. Be to, juk yra jų artimųjų kapai.
Žalčiai
Čia jų pilna visur. Mano anūkui buvo gal penkeri. Panorėjo žiūrėti kažkokias furbolo rungtynes. Atbėga anūkas ir šaukia: “Seneli, pasaka! Eik į miegamąjį pažiūrėt!“ Tas ateina, žiūri – ant jo lovos žaltys.
Iš Kristinos Giedrytės-Lyndienės tėvų ir kaimynų perpasakojimų.
Sodybietė Jana Kavaliauskienė apie išvežtus lenkus ir užgrobtas sodybas
Mano mama taip pasakojo: mano senelį Jeronimą rusai, o gal jiems tarnavę vietiniai, išvarė iš Malinovčyznos, iš jų namų, su visais vaikais, o toj troboj apgyvendino bežemius. Ir jie, visa šeima, glaudėsi nežinia kur. Kai grąžino jiems tuos namus, tie kareiviai stovi ir sako: mes tuos žmones, kurie čia apsigyveno, nužudysim, sušaudysim. Nes jie padarė jums tokią skriaudą, išvarė iš namų. Tai mano senelis Jeronimas (jis buvo ne tik blogas, bet ir geras), liepė visiems vaikams griūt ant kelių ir maldauti, kad tik tų žmonių nesunaikintų. Meldėsi, visi verkė, kad tik tuos žmones paliktų gyvus, nekeršytų. Tai mūsų šeimoj tas visada buvo sakoma ir labai svarbu: negali būti jokio keršto! Niekada. Buvo suvokimas, kad tiesiog tokia situacija, tie žmonės, kurie buvo apgyvendinti, jie niekuo dėti, nebuvo kalti.
Iš Janos mamos pasakojimų.
Senolė Ona Gadliauskienė (g. 1932) apie partizanus ir Glitiškių žudynes
O partizanai paskiau kai atėjo? Visokiausi. O lenkiški partizanai, kai iššaudė čia Dubingiuose lietuvius? Anksti rytą žiūrim eina, eina nuo kalno žmonės. Mama sako, žiūrėkit, kiek žmonių daug eina! Ir ateina pas mus, beldžiasi. Liepė tėtei vežti vieną sužeistą. Lenkų partizanai. Sakė, kad jų čia buvo 300. Tai užkinkė tėtis arklį, apsivilko gerai, užsidėj tokią striukytę, pavežė iki Dubingių, paskui girdim tėtės nėra ir nėra, verkiam ir mes, ir mama – jau nušaus. Jau šaudo. Sėdim ir galvojam, kad jau. Bet tėtis iki Dubingių juos pavežėjo ir liepė tėčiui grįžt atgal, o patys kažkieno kito arklį iš Dubingių tam sergančiam paėmė, nežinau ti, kieno. Grįžo tėtis nurengtas iki nuogumo. Nes jo kelnės buvo žalios, kai policijoj tarnavo. Lietuvos, skaitos. Tai atvažiavo visas nuogas. Ale nors atvažiavo. Mes jau verkėm, kad nebeatvažiuos, viskas jau. Sušaudys. Bet gerai, nesušaudė, nes tėtis mokėjo lenkiškai. Tai laimė. Išgelbėjo visą šeimą. O būtų sušaudę visus jeigu nebūtų lenkiškai šnekėjęs. O taip tai kai lenkiškai mokėjo šnekėt…
Paskui Lietuvos partizanai kai užėjo? Eini gult ir nežinai, kas belsis, kas atvažiuos. Stuksena į langus. Aš gi jauna dar buvau. Lietuvos partizanai. Laukan išėjau naktį, sako, užvažiuosim pažiūrėt, mat Verbiliškiuose (?)…..jie turėjo draugystę ir kaip tik pro mūsų namus važiuodavo. Užvažiuosim Turbaičių merginų pažiūrėt, sako, gražios. Atėjau, sakau mamai, būdavo gi sniego daug daugiau tada, sakau, užvažiuos tuoj partizanai. Atsiguliau ant lovos su Alina?, ji dviem metais už mane vyresnė, atsigulėm abidvi, sutuksėjo į langą. Tėvelis atidarė, su prožektorium šviečia akys mum, kuri vyresnė, kuri jaunesnė, “sake, kad jūs gražios labai, pasirodykit”. Man buvo gal kokių 15 metų, sesei gal 17, taip va. Tai va. Sako, „bet graži mergaitė“. Guliu ir drebu. Bet apsisuko ir išėjo. Ačiū Dievui. O kiek baimės? Būdavo kiekvienų naktį kas nors.
Partizanai buvo. Pavardžių ne, neatsimenu. Iš pradžių buvo geri partizanai, vaikščiojo, nieko neimdavo. O paskiau čia pasidarė visokiausių. Banditų visokių, Volodia toks vaikščiojo, pinigų liepdavo duot. Gruzdas, Žukauskai. Kaimo plėšikai. Į Molėtus nuvažiavo Gataveckas, kaimynas mūsų, o jis drąsus toks vyras. Iš Molėtų važiuoja, iš miško išeina Gudaičiuose, miškelyje, ir liepia duot pinigų. O tas – “Ak tu jopštvaimatj, pažįstu tave, “ griebė už šautuvo, tas buvo netikras, dirbtinis, sulaužė jį ir nuvijo.
Ona Gadliauskienė, Kristina Giedrytė-Lyndienė
Apie bažnyčios gaisrą
Ona. Atsimenu, kai bažnyčia degė. Atsimenu. Tik datos nepamenu. Žmonės sakydavo, kad vargonininkas užpyko kažko tai ir padegė. Tyčia padegė. Pas mus taip šnekėjo. Giedrius toks. O kaip ten buvo vienas Dievas žino. Naktį užsidegė. Kalbėjo, kad nenorėjo, kam lietuviškai bažnyčioj meldžiasi. Visaip kalbėjo žmonės. Bet nieks nežino.
Kristina. Jau kad padegė bažnyčią, tai gryna gryna nesąmonė. O kad per neatsargumą – tai tikrai. Nes šitokį daiktą… Nebuvo gi beprotis, buvo tvarkingas žmogus. Paleido gandus tik paskui. Tad gi kunigas buvo Jonas Voverys. Sako, naktį jis davė kažkokiai mokytojai šliūbą. Ir, sako, naktį jie ten vaikščiojo bažnyčioj, o ryte užsidegė ta bažnyčia. Tai buvo ir tokios kalbos. Antras dalykas, tais laikais, prie Voverio, atrodo buvo tik lenkiškos pamaldos. Voverys nebuvo Žvinys, kuris kiršino žmones.
Apie Lauryniškių žudynes
Ona. Kai rusai užėjo, tai į kariuomenę niekas eit nenorėjo, tai į lenkišką tada ėjo. Bartlingu vadino. O ten nėjo nieks. Pietus mes valgom, kaip šiandien pamenu, trylika vyrų iš Dubingių bažnyčios paėmė ir varė, sušaudė. Iš bažnyčios. Jaunus vyrus surinkę rusai. Užtat, kad kariuomenėn neina. Ir dabar paminklas stovi netoli Miežonių. Pastatytas toj vietoj. Dar sako man mama – reikia nueit pažiūrėt, kaip ten vyrai sušaudyti. Su kaimynu nuvėjo abudu. O, sako, Dieve, kaip baisu žiūrėt… Už kojos paimta, nutempta, sušaudyta. Mes matėm, kaip varė juos. Išgirdom, kad šaudo. Už kojos paimta ir tempta žemyn į mišką. Kraujuotas sniegas, visas raudonas. Priėjom, sako, baisu, tiesiog baisu pasidarė. Kaimynė važiavo iš Giedraičių su arkliu, arklys neina. Jokiu būdu neina. Negyvą kraują, negyvus žmones suuodė…O paminklas stovi ir dabar prie Lauryniškių, prie Miežonių. Rusų kariuomenėn kas nėjo. Sušaudė nekaltus žmones. Labiausiai tai gaila tų jaunų vyrų, kuriuos sušaudė Lauryniškių miške. Sekmadienį žmonės nuėjo į bažnyčią pasimelsti, mėtėsi paskui tos knygutės (maldaknygės), rožančiai ant sniego… Baisu. Baisu buvo. Išvis buvo baisu gyventi.
Kristina. Tai tuos žmones jie atvarė į felčerio Giedrio tvartą, uždarė ir laukė vakaro. Ir ant vakaro išvarė Giedraičių link. Ir tada sušaudė Lauryniškėse. Rusai čia padarė daugiau pogromų. Ten, kur Giedriai gyvena, moteriškė bėgo į tualetą. Buvo chrominiais batais apsiavusi ir nupyškino. Paskui Labaciškių kaime jaunuolis ėjo prie gyvulių, nupyškino. Ir Zarankas tuokart nušovė. Nuvažiavo Pivoriūnuose ar Triūsiuose, ieškojo vyro. Vyras pasislėpė rūsy, vaiką su motina išvarė į kiemą, vaikui liepė bėgt ir į bėgantį šovė. Namus sudegino, žmoną nušovė – kad vyras neina į rusų armiją, o ji neišduoda. Kad vyras nėjo į kariuomenę, tai namus sudegino, ją ir vaiką nušovė. Vyras irgi sudegė rūsy.
