Parengta remiantis Skirmantės Smilingytės-Žeimienės surinkta medžiaga.
Bažnytiniame gyvenime, mažų mažiausia rytinėje Lietuvoje, buvo atsitikimų, kai lietuviai valstiečiai prievarta buvo verčiami mokytis lenkiškai. Pavyzdžiui, 1767 m. Dubingių dvaras, atstovavęs ir Dubingių miestelėnams bei valsčiaus ūkininkams, skundėsi Vilniaus konsistorijai, kad Dubingių klebonas kun. Pranciškus Stankevičius pagrobęs iš ūkininkų sermėgas ir kepures už tai, kad jie nemokėję poterių lenkiškai, o temokėję lietuviškai. Į skundą konsistorijos komisoriai, atvykę į Dubingius jo ištirti, neatsižvelgė, nes, matyt, „vyskupijos administracijai klebono reikalavimas iš lietuvių ūkininkų mokėti poterius lenkiškai atrodė normalus, todėl ir vartojimas prievartos priemonių dėl to reikalavimo nevykdymo neskųstinas” (K. Jablonskis, Lietuvių kultūra ir jos veikėjai, Vilnius 1973, psl. 305-307).
1767 metais Dubingių klebonas kun. Stankevičius, pranešdamas Vilniaus konsistorijos paskirtai komisijai apie padėtį parapijoje skundžiasi, kad kažkuri valstietė ne lenkiškai, bet lietuviškai poterius kalba, ir pranešdamas, kaip jis su tokiais parapijiečiais kovoja, rašo, kad „Andriui Bocianskiui iš Michailiškių už tai, kad nemoka poterių lenkiškai, bet lietuviškai, paėmė sermėgą, padėvėtą, dviejų muštinių vertą… Motiejui Barcisui iš Kairiškių taip pat už tai, kad nemoka poterių lenkiškai, o tik lietuviškai, paėmė sermėgą, dėvėtą, 4 auksinių vertės; Vavrinčiui Blaševičiui iš Gaveikių paėmė padėvėtą kepurę, o Andriui Keruliui iš Sidabravo užgrobė naują kepurę… — abiem už nemokėjimą poterių lenkiškai”…(Vytautas Merkys).
Jonas Kunigėlis (1880–1932)
Gimė Tauragnų valsčiuje, Jauniškių dvare. (?) Kunigas, švietėjas, kilęs iš pasiturinčios išsilavinusios šeimos. 1905 m. Kunigėlis dalyvavo (ir net vadovavo) tų metų įvykiuose. Baigęs progimnaziją Dvinske (Daugpilyje), įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1906 m. Vysk. E. Roppo jį įšventino kunigu. 1906–1907 Dysnos, 1907–1909 Volkovysko (Baltarusija) vikaras. 1909–1911 Kruonio, vėliau Dubingių klebonas. 1911–1918 Šešuolių–Nemaniūnų, 1924 m. Nedzingės, 1924–1925 Stakliškių, 1925–1929 Labanoro, 1929–1930 Kernavės klebonas.
Mėtytas po Vilnijos kraštą, nuo 1930 m. iki mirties be pareigų gyveno gimtinėje, kur ir mirė. Kaip ir jo brolio provizoriaus Mykolo, jo gyvenimas buvo amžina kova už lietuvybę, žmoniškumą. Dugiausia jis grūmėsi prieš lietuvių lenkinimą. Vokiečių, lenkų okupacijos metais steigė lietuviškas mokyklas (Šešuoliuose, Dubingiuose ir kt.), o Nemaniūnuose net supirkinėjo ginklus savo parapijos vyrams. Ten 1918m. organizavo savivaldybę, policiją, ginklavo savanorius. Nedzingėje susipyko su ponais ir turėjo išsikelti. Kernavėje jautėsi nesaugus, todėl nešiojosi kirvį. Jam atvykus į Dubingius, iš kelių tūkstančių parapijiečių lietuviškai tekalbėjo pusšimtis. Čia jis dalijo lietuviškus elementorius, ragino kaimyninių parapijų kunigus pamokslus sakyti lietuvių kalba. Kruonyje pastatė bažnyčią, kleboniją, nupirko fisharmoniją ir kt. 1918 m. vokiečiai jam atkeršijo – sudegino ūkinius pastatus su visais padargais ir javais. Vokiečių nužudytiems lietuviams statė paminklus pakelėse. Pusę savo gyvenimo kunigas paskyrė lietuviškai veiklai ir parapijiečių gerovei.
Povilas Kolas (1869–1916)
Gimė Radišiuose, Jūžintų valsčiuje. Kunigas, knygnešys, Dubingiuose klebonavo 1912–1916 m.
Įšventintas į kunigus 1896 m. Paskirtas Švenčionių vikaru. 1898–1906 m. – Valkininkų klebonas. Žandarų užverbuotas agentas Pranas Petrusevičius savo 1900 m. spalio 19 d. pranešime Vilniaus gubernijos žandarų valdybai rašė, kad Kolas palaikė ryšius su dvarininku Donatu Malinausku, taip pat Jiezno klebonu Mykolu Masiuliu, Butrimonių klebonu Kazimieru Daukša, Dusmenų – Kazimieru Valentinu, Žaslių klebonu Kazimieru Kibeliu ir vikaru Benediktu Krištaponiu. Šie asmenys dalyvaudavo susitikimuose, kuriuos agentas pavadino „literatiškais pasikalbėjimais“. Susitikimai vykdavo pas D. Malinauską arba pas vieną iš kunigų. Šio ratelio nariai lietuvių spaudos gaudavo iš Stakliškių parapijos knygnešio [pavardė nežinoma] ir iš Suvalkijos knygnešių.
1906 m. perkeltas klebonu į Gegužinę, 1909 m. – į Kiauklių filiją.
Povilas Bakšys (1901–1973)
Gimė Skominuose (Rusijos imperija), mirė Vievyje (Lietuvos TSR). Kunigas, 1962–1969 Panevėžio vyskupijos vyskupas ir (1962–1973) Kaišiadorių vyskupijos administratorius.
Būsimasis kunigas gimė minėtų metų spalio 21 d. Skominuose, Petro ir Julijos Sudeikytės šeimoje. Baigęs Ukmergės gimnaziją 1924–1930 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Į kunigus įšventintas 1930 m. 1930–1931 dirbo Giedraičiuose, 1931–1934 Dubingiuose, 1934 m. Želvoje, 1934–1936 Kaišiadoryse, 1936–1938 Nemajūnuose, 1938–1950 Dauguose, 1950-–1959 Kauno vyskupijos kurijos kancleris Kaišiadoryse, 1959–1962 Kaišiadorių vyskupijos kancleris Vievyje.
Panevėžio vyskupijos vyskupu tapo 1962 m. 1963–1965 dalyvavo II Vatikano susirinkime. 1965 m. popiežius Paulius VI jį pakėlė monsinjoru. Mirė 1973 m. liepos 2 d., palaidotas Vievio kapinėse.
Kun. Jonas Žvinys (1901–1994)
Kunigas Jonas Žvinys gimė dabartinio Molėtų rajono Aktapolio kaime, gausioje ūkininkų šeimoje. 1918 m. rugsėjį jis pradėjo mokytis lietuviškoje Vilniaus berniukų gimnazijoje. 1923 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, ją baigė 1930 m. ir tų pačių metų birželio 14 d. buvo įšventintas į kunigus. 1930 m. už dalyvavimą kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės J. Žvinys buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 1930–1933 m. jis dirbo Žiežmarių vikaru, vėliau – iki 1938 m. Čiobiškio kunigu administratoriumi. 1938 m. kovo 4 d. buvo paskirtas Dubingių klebonu, čia dirbo iki pat 1945 m.. Aktyviai dirbo ganytojišką ir patriotinį lietuvišką darbą sulenkintoje Dubingių parapijoje. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjus masiniam trėmimui, slapstėsi gimtojo Aktapolio kaimo apylinkėse.
1947 m. J. Žvinys MGB buvo suimtas, išvežtas į Vilnių ir nuteistas kalėti lageryje. Jis buvo kaltinamas suorganizavus antisovietinių sukilėlių būrį Molėtų valsčiuje ir jam vadovavus, sakius antisovietinius pamokslus vokiečių okupacijos metais. SSRS MGB ypatingojo pasitarimo 1947 m. nutarimu J. Žvinys buvo kaltinamas priklausymu tautiniam pogrindžiui ir nubaustas 10 metų pataisos darbų lageriu ir buvo išvežtas į Pečiorlagą. Į laisvę jis buvo paleistas 1956 metais, grįžo į Vilnių. Dirbo dvasiškio darbą Perlojoje (1956–1961), Širvintose (1961–1962), Semeliškėse (1962–1968), Dusmenyse (1969–1984).
Prasidėjus Atgimimui, kunigas J. Žvinys aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, kalbėdavo mitinguose Giedraičiuose, Dubingiuose ir kitose vietose. 1989 m. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas J. Žvinį reabilitavo.
Žvinys mirė 1994 m. vasario 10 dieną. Kunigas palaidotas Molėtų bažnyčios šventoriuje.
Mykolas Bugenis (Bugienis) (1888–1980)
Gimė Smalių k., Onuškio vls. Dubingiuose klebonavo 1966–1970.
1947 m. rugsėjo 27 d. kun. J. Voveris pagal SSSR baudžiamojo kodekso straipsnį 17-58-1 „a“ ir RSFSR BK 58-1 punktą nuteistas aštuoneriems metams lagerio. Jis kaltinamas antisovietine veikla: antisovietinės literatūros skaitymu ir platinimu, ryšiais su Didžiosios kovos apygardos partizanais, partizanų vadais Žaliu Velniu, Vanagu.
Kun. Juozas Voveris žavėjosi garsia Dubingių istorija. Labai vertino kunigaikščių Radvilų nuveiktus darbus Lietuvai, jų valstybinį mąstymą, išmintį valdant Lietuvą ir numatant ateities perspektyvą. Dubingiuose perstatė bažnytėlę, įrengė ją, išpuošė.
Kunigas Č. Kavaliauskas kunigui Juozui buvo ypač artimas. Abu buvo plačios erudicijos, mokėjo daug užsienio kalbų, kūrė poeziją, abu buvo gilios dvasios, gilinosi į moderniąją teologiją, bet kartu buvo labai kuklūs, paprasti, nuoširdžiai bendraujantys su žmonėmis.
Kun. Juozas susirašinėjo su kun. Nikodemu Švogžliu-Milžinu, savo tėviškės, Onuškio parapijos, klebonu. Siųsdavo jam įvairios medžiagos apie Lietuvos istorijos įvykius, istorines vietoves. Viso gyvenimo draugas buvo dailininkas, skulptorius Vaclovas Kosciuška. Pagal jo projektus jiedu atnaujindavo, išgražindavo bažnyčias – visas, kuriose kunigas Juozas klebonaudavo.
Kun. Juozas mokėjo daug kalbų: vokiečių, rusų, lenkų, prancūzų. Prenumeravo daug spaudos užsienio kalbomis, skaitė daug knygų. Ypač mėgo Dostojevskį, „Don Kichotą“ ir pasakas. Klausiamas, ką atvežti, prašydavo pasakų knygų. Mėgo muziką. Turėjo gerą balsą, pats gerai dainavo, grojo akordeonu. Labai mėgo dzūkiškas savo krašto dainas. Kai ilgiau susimąstydavo, imdavo į rankas akordeoną ir grodavo.
Antanas Šeškevičius SJ (1914–2002)
1934 m. įstojo į jėzuitų vienuolyną Pagrįžyje. Filosofijos studijas baigė Galaretėje, prie Milano, teologijos studijas tęsė Kauno kunigų seminarijoje. 1941 m. provincijolo paragintas slapta perėjo sieną, nuvyko į Vieną, kur toliau studijavo teologiją. 1943 06 19 Vienos kardinolas Iniceris jį išventino kunigu.
1944 m. tėvas Antanas Šeškevičius grįžo į Lietuvą. Dirbo Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje. 1949 m., būdamas Ryliškių klebonu, nuteisiamas už „Jėzaus Širdies Sargybos” kaip antitarybinės organizacijos, veiklą. Į Lietuvą grįžo 1956 m. ir tuoįau išvyko į Sibirą apaštalauti. 1962 m. suimamas ir nuteisiamas dar septyneriems metams. Į Lietuvą vėl grįžo 1969 m.; trečią kartą kaip Dubingių klebonas už vaikų mokymą nuteistas vieneriems metams kalėjimo ir bausmę atliko 1970–1971. 1971, baigęs bausmę, jis kreipėsi į Kaišiadorių vyskupijos valdytoją, prašydamas paskyrimo į parapiją. RRT įgaliotinis atsisakė jam duoti registracijos pažymėjimą ir liepė dirbti kitokios specialybės darbą, motyvuodamas, kad nesilaikęs tarybinių įstatymų.
Tai buvo vienas iš labiausiai persekiotų ir gal daugiausia kentėjusių už apaštalavimą Lietuvoje, Sibire ir Vidurinėje Azijoje, buvo pogrindinės kunigų seminarijos ir atkurtos Telšių kunigų seminarijos dėstytojas. Mirė 2002 m. sausio 25 d., palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Išsamiau skaitykite: Kunigas Antanas Šeškevičius SJ (1914–2002)
Kun. Česlovas Kavaliauskas (1923−1997)
Nuo 1928 m. gyveno Kaune. Baigęs pradžios mokyklą, 1934−1941 m. mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. 1941−1946 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1946 m. baigęs Kauno kunigų seminariją įšventintas kunigu. Už vadovavimą seminarijoje veikusiam Tomo Akviniečio studijų būreliui, antitarybinius pasisakymus ir religinius patarnavimus partizanams 1950 m. buvo suimtas, kalintas Norilsko ir Magadano srities lageriuose. Dalyvavo Norilsko sukilime (1953 m.), buvo sukilimo komiteto narys, sukūrė jo himną „Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo“. 1956 m. buvo amnestuotas, grįžo į Lietuvą. Kunigavo Viduklėje, Raseiniuose, Dubingiuose (juose net tris kartus: 1961–1966, 1973–1974, ir 1989–1990), Vievyje, Kazokiškėse, Molėtuose, Joniškyje (Molėtų r.), Jiezne, Žasliuose, Kaišiadoryse, Širvintose. 1966−1967 buvo Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris. Nuo 1994 m. dėstė Aukštesniosios katechetų mokyklos Kaišiadorių vyskupijos skyriuje, buvo jo vadovas. Domėjosi moderniąja teologija, fizikos ir astronomijos mokslų naujovėmis, susirašinėjo su Vokietijos mokslininkais, fizikais ir teologais.
Mirė 1997 m. vasario 20 d. Palaidotas Vievio bažnyčios šventoriuje.
2001 m. (po mirties) Č. Kavaliauskas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Skaitykite: Kunigas, teologas, filosofas Česlovas Kavaliauskas
