Pasakoja Dubingių senolė Janina Paškevičienė (g. 1924, Ciūniškių km., Molėtų r.)
Kai kalbinau garbiausią Dubingių senolę, jai buvo arti šimto. Ji sunkiai girdėjo, tačiau supratusi vieną kitą klausimo žodį apdovanodavo šmaikščiu, gyvu pasakojimu – jos žaismingo, ironija ir autoironija persmelkto būdo neįveikė nei gausybė patirtų gyvenimo sunkumų, nei laikas. Na, o jei atsmintis ir trūkinėjo, tai senolės pasakojimą papildė jos sūnus, istorikas Steponas Paškevičius.
Iš tėvų namų Ciūniškėse Janina atėjo gyveti pas motinos brolį, Konstantą Giedrį, nes šis vaikų neturėjo, o žemės turėjo pakankamai. Stigo darbo rankų. Gyvenimu pas dėdę ji nesiskundė, netgi džiaugėsi: mažiau burnų, daugiau duonos ir kitokio gėrio bei gerumo.
Gerai gyvenom. Gerai gyvenom. Gerai gyvenom
Čia ožka gimė ir čia ožka gyvena. Ir čia ožka mirs, ir čia ožką palaidos! Tai pasisekė ožkai, ajajai… (Juokiasi).
Mūsų vaikų buvo trys. Česlovas, Elena ir aš, Janina. Turėjom dvylika hektarų žemės. Gerai gyvenom. Dėdė tik vieną sūnų turėjo, žmona mirė jauna, tai jis apsiženijo vėl. Ir dviese gyveno. O kai dviese, tai žinot, visur buvo tvarka. Gerai gyvenom. Gerai gyvenom. Gerai gyvenom. Patys žemę dirbom. Patys. Buvo arkliai, viską turėjom, ir akėčias, ir drapoką, viską viską. Dirbom, na! Pirkom drapokus. Taigi ir kalviai buvo, ir kalvės buvo, ir gi arklius kaustė. Nu taip! Kalvis buvo Giedrys. Dar buvo Baltruškevičius Veronyse. Buvo gražu, visur tvarka buvo.
Apie tarpukaryje veikusias organizacijas
Buvo ta lenkų pochodnia tokia (Lietuvos lenkų švietimo ir kultūros draugija, veikusi 1924–1940 m. – red). Mano dėdė sakydavo: “Kam man ta pochodnia, kam man tie šauliai? Ką uždirbu, tą turiu.” Gyvenom gerai, nes jis geras gaspadorius buvo. O kai pasibaigė viskas, ir pochodnia, ir šauliai, visi tokie draugai pasidarė… Nebereikėjo nieko. Atėjo pas mus toks vienas. Mano vyras ir sako: “Tai kodėl tu ėjai prieš žmones, prieš valdžią?” Anas atsako: “Jaunystė durnystė.” Va. Jaunystė, sako, durnystė. Ir viskas. (Juokiasi). Šikt man tie pachodnikai ir tie šauliai, sako mano dėdė. O kam nebuvo šikt, tuos ištrėmė.
Aš tai buvau užsirašius į Pavasarininkus. Bet atėjo “draugai” (rusai – red.) ir viskas baigėsi.
Lietuviai kalbėdavo, kad lenkams duodama per daug valdžios, nes Smetonos žmona buvo lenkė.
Sūnus Steponas: okupuotoj Lietuvos daly buvo lietuvių draugija “Aušra”. O analogas jam Lietuvoje buvo lenkų pochodnia arba kitaip – savišvieta. Švietėjiška kultūros organizacija. Ne politinė.
Šeštadieniais, būdavo, čia atvažiuoja skautai. Aš paauglė buvau dar. Atsimenu, tie skautai atvažiuodavo ir visada rengdavo koncertą. Tai mes ir švenčiam ten, būdavo. Gražiai dainuodavo. Iš juodų uogų buvo toks povas padarytas, va taip va (rodo). Padarė ir uždengė. O kai eidavom į koncertą, tada atidengdavo, Didelis toks… O gražiai šoko, o gražiai dainavo! Ir laikraščių, būdavo, duoda. Ar dainuodavom kartu? Tai kad nemokėjom lietuviškai dainuoti! Jie šoko. Mes tik žiūrėjom. Ten buvo aikštelė padaryta.
Dar buvo jaunalietuviai. Tai jau vyresni. Ir kaip mes vadinomės? Kaip mes vadinomės? Jaunieji ūkininkai arba pavasarininkai. Aha. Pavasarininkai. Važiavom į Ukmergę, į Žemės ūkio parodą.
Prezidentas Antanas Smetona
Kai Smetona atvažiavo į Dubingius, tai aš gėles jam po kojom barsčiau. Reikėjo nubarstyt takelį nuo tilto į kleboniją, paskui į bažnyčią. Atidarė tiltą tada. Žmonės skandavo: “Smetona, gyvuok!“ Rukšėnaitė jam gėles teikė ant tilto, rodos. Neišvaizdus buvo toksai tas Smetona. O duktė! Oooo, lėlytė tokia… Atėjo į bažnyčią, abu sėdėjo, o mes, kas buvom, tai stovėjom išsižioję, žiūrėjom.
Dubingių mokykla ir mokytojai
Keturis skyrius baigiau. O kaipgi, žydukai irgi kartu mokėsi. Visi kartu. Visi. Aš su žyduke vienam suole sėdėjau. Tai būdavo: „Bėgam pietų!“ Ir bėgam pietų. Tai nubėgam, pas mus valgyt tai būdavo, tai nebūdavo. O žydai! Pas juos visada būdavo. Tai skanu. Paima duonos riekę, aptepa sviestu, po saldainį dar duoda ir vienodai, po tiek pat, ar dukrai, ar man. „Bėgam pietų!“ Nu tai ir bėgam.
Mus Rukšėnas mokė. Buvo ir kita mokytoja, ją beždžione vadindavom. Ai ai, beždžione vadindavo. Piktas buvo Rukšėnas. Ooo, tai bernam per snukį duodavo. Oooo. Aš irgi du kartus per snukį gavau. (Juokiasi). Parodyk, sako, kur Lietuva žemėlapyje. Atėjau, žiūriu. „Tai ką, nematai? Va, va!“ (Juokiasi). O dukrą mušė – bože moj bože… Nuvaro prie lentos, ir jei ta nežino, op! Kaip griebia… Ir visas veidas žaizdotas. Verkiam, bijom, drebam, bože moj bože… Bjaurus buvo. Ir tą žmoną nuvarė į kapus. Ir pasiliko šeši vaikai. Rodos, vedė vėl. Pas vieną vaikščiojo, tai kai žmona mirė, ją ir paėmė.
O paskui tai jau nemušė vaikų, jau nemušė.
Dubingių bažnyčios kunigai
Tikybos mokė Rabikauskas. O paskui Žvinys. Mano brolis Česlovas buvo labai užsispyręs ir nekalbėjo lietuviškų poterių. Rabikauskui būdavo – kaip sukalba, taip ir gerai. O atėjo Žvinys, ir baigta. Įsivaizduoji, brolis mokėjo tuos poterius, mokėjo, o nekalbėjo. Nu tada Žvinys atsinešė virvę, apjuosė jį, privedė prie lentos ir pririšo prie lango kabliuko. Ir stovi tas vaikas. Tas vargšelis. Ir apalpo vieną kartą. Oi, tada jau griebė, nunešė. Žvinys sakydavo, kad viena lietuviška „Sveika Marija“ atstoja dešimt lenkiškų. Tai Česlovas pareina namo ir sako motinai, kaip kunigas moko. Kartą Žvinys pasikvietė mamą į mokyklą. Tai ji jam sako: „Na dvasiškas tėveli, na jis užsispyręs, jis užsispyręs!“ Dvasiškas tėveli, na blogai, kad jis jūsų neklauso. Bet argi aš galiu pasakyti savo vaikui, kad lenkiški poteriai mažesnę vertę turi? Aš gi lenkišku kryžium jį peržegnoju, lenkiškus poterius išmokiau kalbėti. O dabar pasakysiu, kad lenkiški poteriai vertės neturi… Ne, dvasiškas tėveli, to aš nepasakysiu. Blogai, kad jis nekalba tų lietuviškų poterių, bet aš nesakysiu…“ Oi, būdavo suo juo visko. Kunigas ir vargonininkas lietuviškai, o visa bažnyčia – lenkiškai…Visos maldos, viskas.
Bet prie žydų šaudymo ne. Turbūt jis neprisidėjo. Ne.
Sūnus Steponas: 1934 m. vasario 16 d. mokykloj buvo minėjimas. Ir tą dieną kaip tik mirė senelis, mano tėvo tėvas. Po minėjimo turėjo būti šokiai. Atėjo Žvinys – eikti namo, sako. Šokių nebus. Nebeleido. Kadangi šalia vyko laidotuvės, pašarvotas žmogus. Tai tolerancijos jis kaip ir turėjo. O per karą, tėvas pasakojo, ant arklio su šautuvu jodinėdavo. Dabar suprask, kaip ten buvo… Na, kad Žvyniui netiko būti kunigu, tai tikrai. Jam reikėjo būti kariškiu. Kad laikė ginklus ir šaudmenis bažnyčioje, tai yra faktas. Nes kai degė bažnyčia, vyrai negalėjo prieit gesint – kai ugnis įsidegė, pradėjo sproginėti šoviniai.
Žydų žudynės
Baisūs laikai buvo. Su tais žydais… visi gyvenom draugiškai, viskas buvo gerai. O paskui iškasė tas duobes, sustatė ir leidžia pulimiotu… Tėtis sakė vežė juos link Ukmergės. Iš pradžių buvo ramu. Pamatė žydai, kad griovius kasa Pivonijos miške, ir kad ims verkti… Atvažiavęs tėvas tris dienas lakstė, negalėjo miegot. Sakė – kaip baisu.
Sūnus Steponas: O kur dingo tie visi Malevičiai, Giliai, Lazarevičiai? Surinkti vokiečių klapčiukai… Jie žydų, tiesa, nešaudė. Varyt varė, bet nešaudė. Išliko tik vienas žydas, Kacenbergas, nes jis tarnavo kariuomenėj, buvo fotografas, „Tiesos“ korespondentas.
Kentėjom, oi, kaip kentėjom… O kai Lietuva buvo, tai buvo gražu…
