Jeigu galvoju apie gyvenimą, niekaip užmigt negaliu..
Pasakoja Dubingių senolė Ona Turbaitė-Gadliauskienė (g. 1932, Labotiškių k. Molėtų r., dabar gyvena Dubingiuose)
Senolės Onos tėviškė – Labotiškių kaime, nuo Dubingių nutolusiame vos keturis kilometrus. Nutekėjo ji į Gudaičius, santuokoje pragyveno keturiolika metų, bet, ilgai kentusi vyro žiaurumus ir smurtą, grįžo pas tėvus. Dabar gyvena pas dukrą Janiną Višumirskienę Dubingiuose.
Ona dainininkė. Kažkas sunkumus ir bėdas išdejuoja, kai kas ištyli, o ji išdainuoja. Net naktimis, kai nesimiega. Tačiau senolės pasakojimai apie praeitį, ypač apie tėvų šeimą, – šilti.
Onos gyvenimas
Mano tėtis Andrius Turbaitis gimė 1902 metais, o mama Monika Giedrytė – 1913 metais. Nors šeimoje kalbėjome lietuviškai, save ji laikė lenke.
Jų istorija buvo labai įdomi. Tėtis prieš šliūbą nuvėjo išpažintin pirmas, o paskui mama. Ir kunigas tėčiui pasakė, kad šliūbo neduos, nes mamai tada buvo tik keturiolika, penkiolikti metai. Tėvelis ir sako: „Turiu ženytis, nes nėščia jinai.“ „Nu, tai tada duosiu jau,“ – sako kunigas. O iš tikrųjų dar tris metus po vestuvių vaikų nebuvo. Apgavo kunigą. Sako, nueina išpažintin paskui jau mama. Pasakė visas nuodėmes, kunigas klausia: „Kodėl paskutinės nuodėmės nesakai?“ „Kokios?“ „Ogi kad esi nėščia! Ar tiesa? Ar nėščia?“ „Tyliu,“ – sako. „Nežinau, ką sakyt. Pasakysiu, kad netiesa…“ „Ar tiesa, ar nėščia?“ „Nors prieš šliūbą, bet sumelavau, sakiau, kad taip. Nu ir leido tada apsiženyt.“ Kunigas, sakė, pasišaukė vėl tėtį ir prigrasė: „Žiūrėk, kad greit daugiau vaikų nebūtų!“ Tai kad ir šito nebuvo! Prieš šliūbą abu sumelavo kunigui. Bet jie labai gerai sugyveno. Pasišnekėdavo tarpusavy susėdę, padėdavo vienas kitam. Tik tėtis mirė anksti.
Pas mus žemės buvo nedaug. Penki hektarai. Bet kad tėtis tarnavo Lietuvos policijoj, tai Smetona po tris hektarus policininkams – ir Budriui, ir tėčiui – pridėjo. Tai tada turėjom aštuonis hektarus. Gyvenom ūkiškai. Tėtis pastatė antrą namo galą, virtuvę, kambarį ir kamarą. O paskiau iškasė sklepą (rūsį) ir namą padarė didelį. Čia, Labotiškių kaime. Tebėra namai. Brolienė gyvena. Nuvažiuojam kartais dar. Savi namai.
Vaikų buvo šeimoj iš pradžių trys. Berniukas ir dvi mergaitės. Paskiau penkiolika metų nebuvo vaikų išvis, o po to – vėl trys. Ir vėl berniokas ir dvi mergytės. Iš viso šeši. O jau mama verkė, o jau dejavo, po tiek metų ir vėl vaikas mažas. Ir dar ne vienas. Mano duktė mėnesiu vyresnė už mano seserį. Aš ir mama vienu laiku buvom nėščios. Ojej ojej ojej ojej… Nu kaip mama išgyveno… Maišus neša, būdavo, bulves kasam, maišą paima, kad tempia, galvojo – gal susirgs. Nieko. Kai užaugo, tai džiaugėsi tada. Tokių metų sulaukus ir augint gi sunku!
Tėčio bijojom kaip ugnies. Tėtis ramus buvo, labai ramus, o bijojom kaip ugnies. Būdavo, jeigu valgyt sėdam, supykstam kažko tai tarpusavy vaikai, tai nežiūri kalto. Visiem per kaktą šaukštu taukšt, taukšt ir viskas. Ir tyku ramu. Turi būt namuose ramu. Supykt neduodavo tarpusavy jokiu būdu. Tai ir kai jo nebūdavo, nesipykdavom. Labai gražiai vaikai sugyvenom. Būdavo, žaidžiam ir žaidžiam. Rateliai visokie. Mediniai žaisliukai, lėlytės iš skudurų. Iš kurtkių visokių, iš paduškų pridarau, būdavo. Ne taip kaip dabar. Ir meilios tos lelkos būdavo.
Ir iki dabar sugyvenam gražiai. Likom gyvos tik sesuo ir aš. Tarpusavy šeima mūsų labai gražiai sugyveno. Labai. Broliai ir pusbroliai, visi.
Namuose mes kalbėjom lietuviškai. Mama buvo lenkė. Vėliau jau ir lenkiškai kalbėjom. Aš lenkiškai išmokau metų gal jau trylikos ar keturiolikos. Lenkiškai išmokau šnekėt. O iki tol tik lietuviškai.
Tik būdavo labai sunku. Bulvėm apart– mediniai plūgai. Tik noragėlis geležinis. Akėčios irgi medinės, tik stulpeliai geležiniai. Nes geležis būdavo baisiai brangi. Baisiai brangi. Būdavo, jeigu prie ruso, prie vokiečio, paršelį nuveži į Molėtus, pinigus jamam. O prie Lietuvos iš pradžių grūdais atsiskaitydavo, nes pinigų nėra iš kur paimt. Nei pieninių nebūdavo, nieko.
Vydavom gi virves, viską. Mama mano labai audė. Dar dukrai buvau davus pasogai dvi mamos austas paklodes. Gražios tokios. Sudegė per gaisrą. Ir aš audžiau. Dabar jau ir staklių gal nėra niekur. O kiek to darbo prie linų! Čia pasėji, čia nurauni, čia išguldai, čia pakeli, čia tas skiedras, šiukšles valai, daužai, čia šukuoji… O verpt? Iki nakties sėdi, verpi. Dabar nereikia. Avių, kas žemės daugiau turėjo, daug laikė, kas mažiau – tie mažiau. Dabar tai moterys ilsisi! Kai aš pagalvoju, kaip anksčiau dirbom… Dabar tai ilsisi. Darbą tik padaro, ką reikia, darban nuvėjus. Agi būdavo – pjaut rugius kai reikia. Man gal keturiolika ar trylika metų tiktai, o kaimynas talkon užprašė. Jie trys su dalgiais, o mes su seserim iš paskos. O rugiai dideli, o karšta, o visą dieną – jau tiek pavargau. O pjauna tas pjovėjas greičiausiai… Apsigręžiau ir nudūmiau namo. Ateina paskui šeimininkas – pakeisiu pjovėją, sako, tiktai grįžk, neturim ko paprašyt. Grįžau. Pakeitė. Rugiai dideli, visą dieną rugius tuos parinkinėt reikia. Argi teip moterys dirba dabar? Kaip anksčiau. Visą dieną. Karšta, prakaitas bėga…
Paskiau jau linksma buvo. Kai rusai užėjo, buvo labai linksma gyvent. Dėl to, kad pjaut jau einam visi, jaunimas, gal penkiolika dalgių. Kol atsirado kombainai, viską ten [dirbom]. Ir dainuojam, ir prisėdam visa brigada, kai susirenkam. Dainuojam kaip pasiutę. Buvo linksma gyvent. Bet paskui kombainai atsirado, traktoriai, jau tada viskas. Bet, nu, ir nebuvo blogai. Man tai tiesiog patiko.
Dabar, sakau, batono valgyt nesinori. O būdavo tik per šventes bulka. Iškepi kokią su girnom sumaltą, su akmeniu, su girnom sumaltą. Aš, būdavo, maldavau nedžiovintus grūdus, tada bulka būdavo skani. O kai džiovintus, tai nei iš puodo išimt negalima. Skaniau daug nedžiovintų grūdų. Mama, būdavo, tos ruginės putros išverda, puodą pripila į bliūdus ir gerai, ir valgom, ir sveika… Saldaus pieno su duona – ir sotūs.
Dabar prineša visko, o nesinori nieko valgyt. Nes visko yra. O anksčiau gi nebūdavo. Nieko nebūdavo.
Pasninkui silkės – nėr. Būdavo pas žydus, bet labai brangi. Pinigų neturėjom. Papjaut paršelį ar veršį reikia – grūdais moki. Viską grūdais. Nebūdavo iš kur paimt tų pinigų. Ne taip, kaip dabar – dirbi, uždirbi ir paimi algą. O seniau visi tik iš ūkio gyvendavo. Ruginės zacirkos išverda. Pripila visiem po bliūdą. Skanu, kaip skanu! Ir sveika. Tokios zacirkos iš ruginių miltų, dukrai čia kada sakiau, reikia pamėgint išvirt, kas ten būtų. O tada – jeigu nėra zacirkos, tai nėra vakarienės. Taip visi buvo pripratę.
Pieninės iš pradžių nebuvo, paskui tik atsirado. O dvi karves kai laikai, tai nėra kur pieno dėti. Atsigeriam, prisigeriam, taip ir pavalgom. Sūrių pridžiovinam. Penkiolika sūrių, būdavo, kabo ant saulės, džiūsta. Ant sienos. Kuoliuką įkala, į marlę suvynioja, pakabina. Anksčiau gal ir ta saulė karščiau švietė, aš nežinau… Šalčiai didesni buvo. Žiemai kopūstų bačką prišatkuojam, kitą bačką raugintų burokų pastatom sklepe, visai žiemai užtekdavo. Burokus raugdavom cielus. Užpildavom vandeniu, užraugdavom, sklepan nunešdavom, kad žiemą užšaltų. Ir ten laikydavom. Priverdam raugintų kopūstų su mėsa, su galviena. Skanu. Jušniką tokį, kaip vadindavo, mama išvirdavo. Kai kiaulę papjaudavom, galvienos gabalas, iš vakaro užraugina miltų, duonytės įmeta, kad užrūgtų, svogūnų daug įdeda, duonytės daug šitos, kraujo įpila, tas jušnikas labai skanus.
Taigi kiaulę papjauni, išvindai mėsytę, pakabini ant aukšto, tėvelis užlipa, atpjauna po gabaliuką visiem po lygiai, kad skriaudos niekam nebūtų, nes mėsos nebūdavo, pirkt labai brangu buvo pas žydus. Bulvės, šaltibarščius labai darydavom. Blynus kepdavom. Aliejų savo darydavom, nebuvo parduotuvėse. Iš sėmenų, iš kanapės sėklų. Žmonės turėjo tokį spaustuvą, kaladė tokia ilga, ant kampo uždeda diržą tokį ir spaudžia. Ir tas aliejus bėga apačion. Augindavom kanapes, linus, nuveždavom sėmenis. Anksčiau galima gi buvo tas kanapes augint. Visi mes čia jas augindavom.
Mokykla buvo vietoj, kaime, Degsnėj. Viena mokytoja, Antanina Jasiukaitienė, mokinių trisdešimt penki. Įvairių klasių, nuo pirmos iki ketvirtos. Pradinėj mokykloj. Pas tokį Mickevičių buvo pradinė, o paskiau ėjom į Adomaitiškių [kaimą]. Gerai būdavo mokykloj. Kampan statė. Man neteko.
Durnai padariau, kad ištekėjau. Kaip aš ten su juo apsiženijau, net nežinau. Jis vyresnis už mane vienuolika metų. Brolis pas mano draugę vaikščiojo, jie buvo vienmečiai. O kai brolis ateidavo pas draugę, netoli jinai gyveno, tada šitas pas mane. Durnai padariau, kad ištekėjau į didelę šeimą. Jie visi ten tarpusavyje mušėsi. Dažnai labai. Tai, būdavo, jie susimuša, o aš kaip durna. Uošvis, būdavo, prašo: „Onyte, padėk tu man degtinę užraugint.“ Varydavo gi degtinę. Sesuo sau, brolis sau, visi sau. Prisivaro. Priemenėj padarydavom katilą. O aš kaip durna. Kai nueinu padėt uošviui, motina su seserim ant manęs šoka, kam padedu. Nepadėk – vėl blogai. Tokia kaip durniukas šeimoj paleistas. Kaip durniukas… Ir niekas man nepadėdavo. Niekas. Tik pas tėvus galėjau pabėgt su vaikais. Kaimynai, ir tie, mano vyro bijojo. Aš, būdavo, pas kaimynus ir nebėgdavau niekad. Ir draugių neturėjau. Kaimynų draugystės ten nebuvo. Ti Versickai gyveno tokie, seni žmonės, Mackevičiai, irgi pagyvenę. Jokios kaimynystės. Nusiramint tik į bažnytėlę nueidavom.
Dukra Janina: Mama su vyru nugyveno labai baisų gyvenimą, tas gyvenimas jai baisiausias. Aš pati maža dar buvau, bet pamenu: pastatydavo mamą prie sienos ir šaudydavo į ją, taikydavo virš galvos. Troboj būdavo tokie senobiniai suolai. Tai liepdavo mamai atsigult ant to suolo, atsinešdavo kirvį ir nukapodavo plaukus.
Ona: O aš girdžiu, kad dukra kažkur toli toli rėkia gvoltu. O jis tada šovinius visus į lubas. O ką tu žinai, ką girtas galvoja? Peilį pasiima. Nieko nežinai, kas bus. Išėjau ir viskas. Pas tėvus grįžau. Nežinojo nei kur.
Dukra: Kiek kartų paskui pas mamą lakstė ir atsiprašinėjo! Tai buvo antras kartas, kai ji išėjo, ir mama nebedovanojo jam. Iš čia mes dar išvažiavom gyventi pas jos brolį į Bezdonis. Kad nepasiektų. Mama durpyne dirbo tris metus. Bet tėvo būdas buvo toksai bjaurus. O šiaip jis buvo veterinaras ir visų galų meistras, labai nagingas, viską darė, visi į jį kreipėsi. Avis kastruoti – jis kastruodavo, kiaules papjauti – jis papjaudavo visam kaimui. Malūną turėjo. Muzikantas buvo. Vestuvėse grodavo. Bet žiaurus žmogus.
Ona: Jis draugę turėjo, gal dėl to buvo toks žiaurus. Višumirskaitę tokią. Žinojau. Kentėjau. Dėl vaikų. Ir aš jo bijojau. Bijojau. Tiesiog bijojau kaip ugnies. Nes, būdavo, kas papuola, tą griebia – peilius, kirvį… Mes su mergaitėm vis bėgdavom iš namų. Tik išgirsta mažoji, kad sušlamėjo kas, tik šlept ir atsigula ant grindų. Taip bijojo tėvo. Janė su juo draugavo, bet jaunesnioji – visai ne. Apsiženijo jisai su kita, aš tai keturiolika metų su juo išgyvenau, o jinai išgyveno gal tik penkis metus. Bet kai jis mirė nei antroji žmona, nei jo vaikai jo nelaidojo. Tėvo nelaidojo. Kodėl taip ilgai su juo gyvenau? Vis galvojau, kad bus geriau.
Kai išsiskyriau, vyras su kita gyveno. Ir aš tada susiradau sugyventinį. Su juo gyvenau trisdešimt vienerius metus. Bet nesituokiau. Gėrė jis, bet aš nebijojau jo. Ar girtas, būdavo, ateina, ar koks tai, nė vieną kartą rankos prieš mane nepakėlė. Nė vieną kartą.
Sunku buvo labai. dvidešimt metų fermoj dirbau, karves melžiau. Iš pradžių grūdais kažkiek ten, paskiau jau pinigais mokėt pradėjo. Visi ateina po du, po tris į fermą, šeimom, o aš viena. Penkiasdešimt karvių. Pirma reikia pririšt, o paskiau pamelžt. Visi jau eina namo, o tu dar dirbi. Bet mane direktorius gerbė. Tai labai gerai buvo, kad jis mane vyresniąja melžėja pastatė. Dešimt procentų daugiau mokėjo.
Bet iš kur tas mano gyvenimas… Vyriausia mano bobutė iš mūsų šeimos mirė aštuoniasdešimt ketverių, o man jau aštuoniasdešimt devyneri. Pragyvenau visas. Gyvenimas buvo sunkiausias, o išgyvenau ilgiausiai. Aš taip manau, kad vargas užgrūdina.
Miestelio gyvenimas ir įvykiai
Visos parduotuvės Dubingiuose buvo žydų – ir mėsinė žydų, ir geležys žydų, viskas žydų. Brangininkai buvo. Nebuvo tarp žmonių pikti jie, bet brangininkai. Viskas gi jų rankose buvo. Kas tik brangu, tai viskas pas juos. Čia Icikas toks, Abeliukas Dubingiuose buvo. Ir viskas jų rankose. Pripratę visi buvom. Atrodė, taip reikia. Kai juos šaudė, tai buvo žiauru labai.
Būdavo, prisirenka pilna bažnyčia ir ant šventoriaus dar daugybė. Dabar tiktai dvidešimt trisdešimt žmonių ateina. O būdavo gi labai daug! Šventės kokios, atlaidai, taigi eina žmonės po penkis, šešis keliu į bažnyčią, ir jaunimas. Atlaidų būdavo trys: Švento Jurgio, Škaplierinės ir Mateušo. Škaplierinės būdavo didžiausi. O vaikams gi koks džiaugsmas, visokių ten skanėstų…
Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių vykdavo šventieji vakarai. Kiekvieną vakarą eidavom į bažnyčią. Maldos, mišparai. Laikydavo ne Mišias, bet mišparus. Dabar nebėra jų, tų mišparų. Tuo laiku vakarais nieko nedirbdavom. Susėdę pasišnekam, būdavo. Kortom pas mus namuose niekad nelošdavo. Dainuodavom tik jaunimas. Mama ir tėtis – ne.
Iš ryto giedodavo godzinkas. Atrodo, per adventą. Prisimenu, mama pečių kūrena, o tėtis gieda tas giesmes… Ko gero, per adventą.
Ir dar atsimenu, kaip degė bažnyčia. Taip, atsimenu. Tik metų nepamenu. Kaip ten buvo, vienas Dievas žino. Naktį užsidegė. Visaip kalbėjo žmonės. Bet nieks nieko iš tikrųjų nežino.
Rusai kai užėjo, mano tėtis tarnavo policijoj, prie Lietuvos. Kai užėjo vokiečiai, liepė visiems grįžt į savo darbus, kuriuos prie Lietuvos dirbo. O tėtis negrįžo dėl sveikatos, sveikatos neturėjo. Tai gerai padarė, kad negrįžo, nes dėl to, kad ten kaimynas toks, Budrys, grįžo, tai paskiau jau davė jam grįžę rusai. Atseit, kad su vokiečiais bendradarbiavo. Dvidešimt penkis metus gavo. Ir jis jau iš kalėjimo negrįžo. Paskui sužinojom, kad rusai ir mus buvo suplanavę išvežt. Kokį mėnesį namuos nenakvojom, bijojom, kad rusai gali išvežt. Bet neišvežė vien dėl to, kad mama lenkė buvo. Monika Giedrytė. O bobutė – Ramanauskaitė. Rusai nebūtų karo laimėję, visi taip šnekėjo, jei nebūtų padėjus Amerika. Jie valgyt davė rusų kareiviams. Kareiviai, būdavo, dviese eina, vienas kitą už parankės veda, nusilpę visai. Gabaliuko duonos prašo. Tai tas, kuris vedė, tą gautą duoną atidavė tam nusilpusiam, kad tik tas nors kiek pavalgytų. O paskui, kai Amerika davė jiems valgyt, rusai viršų paėmė. O taip tai būtų vokiečiai išlošę. Vokietis pas mus, būdavo, užeina, tai švariai apsirengęs, kvepia kareiviai, labai tvarkingi tokie. Tai neprašydavo jie duonos. Prašydavo kiaušinių, lašinių. O kai rusų kareiviai, tai duonytės tik prašydavo.
Lauryniškių žudynės
Kai rusai užėjo, tai į jų kariuomenę niekas nenorėjo eit, į lenkišką ėjo. Atmenu, pietus mes valgėm, trylika vyrų paėmė ir varė, sušaudė. Jaunus vyrus surinkę rusai. Už tai, kad kariuomenėn neina. Ir dabar paminklas stovi Lauryniškėse, netoli Miežonių. Dar, atmenu, sako man mama – reikia nueit pažiūrėt, kaip ten vyrai sušaudyti. Su kaimynu nuvėjo abudu. O, sako, Dieve, kaip baisu žiūrėt… Už kojos paimta, sušaudyta. Mes matėm, kaip varė juos. Išgirdom, kad šaudo. Už kojos paimta ir tempta žemyn į mišką. Kraujuotas sniegas, visas raudonas. Priėjom, sako, baisu, tiesiog baisu pasidarė. Kaimynė važiavo iš Giedraičių su arkliu, arklys neina. Jokiu būdu neina. Negyvą kraują, negyvus žmones suuodė… Sušaudė nekaltus žmones. Labiausiai tai gaila tų jaunų vyrų, kuriuos sušaudė Lauryniškių miške. Mėtėsi paskui maldaknygės, rožančiai ant sniego… Baisu. Baisu buvo. Išvis buvo baisu gyventi.
Glitiškių žudynės
O partizanai paskiau kai atėjo? Visokiausi. O lenkiški partizanai, kai iššaudė čia, Dubingiuose, lietuvius? Anksti rytą žiūrim – eina, eina nuo kalno žmonės. Mama sako: „Žiūrėkit, kiek žmonių daug eina!“ Ir užsuka pas mus, beldžiasi. Liepė tėtei vežti vieną sužeistą. Lenkų partizanai. Sakė, kad jų čia buvo trys šimtai. Tai užkinkė tėtis arklį, apsivilko gerai, užsidėjo tokią striukytę, pavežė juos iki Dubingių. Paskui girdim – tėtės nėra ir nėra, verkiam ir mes, ir mama. Jau nušaus. Jau šaudo. Sėdim ir galvojam, kad jau. Bet tėtis iki Dubingių juos pavežėjo ir liepė tėčiui grįžt atgal, o patys kažkieno kito arklį iš Dubingių tam sergančiam paėmė, nežinau ti kieno. Grįžo tėtis nurengtas iki nuogumo. Nes jo kelnės buvo žalios, kai policijoj tarnavo. Lietuvos. Tai atvažiavo visas nuogas. Ale nors atvažiavo. Mes jau verkėm, kad nebeatvažiuos, viskas jau. Sušaudys. Bet gerai, nesušaudė, nes tėtis mokėjo lenkiškai. Tai laimė. Išgelbėjo visą šeimą. O būtų sušaudę visus, jeigu nebūtų lenkiškai šnekėjęs.
Partizanai buvo. Pavardžių ne, neatsimenu. Iš pradžių buvo geri partizanai, vaikščiojo, nieko neimdavo. O paskiau čia pasidarė visokiausių. Banditų visokių, Volodia toks vaikščiojo, pinigų liepdavo duot. Gruzdas, Žukauskai. Kaimo plėšikai. Mūsų kaimynas Gataveckas važiavo į Molėtus, o jis drąsus toks vyras buvo. Grįžtant Gudaičiuose, miškelyje, išlenda ir liepia duot pinigų. O tas: ,,Ak tu jo…, pažįstu tave!“ Griebė už šautuvo, o tas, pasirodo, buvo netikras, dirbtinis, tai sulaužė jį ir banditą nuvijo.
Lietuvos partizanai kai užėjo… Eini gult ir nežinai, kas belsis, kas atvažiuos. Stuksena į langus. Aš gi jauna dar buvau. Lietuvos partizanai. Laukan išėjau naktį, girdžiu, sako: ,,Užvažiuokim pažiūrėt (mat Verbiliškiuose jie turėjo draugystę, ir kaip tik pro mūsų namus važiuodavo) Turbaičių merginų – sako, gražios.“ Atėjau, pasakiau mamai, kad užvažiuos tuoj partizanai. Mes su seserim atsigulėm ant lovos, o sesuo dviem metais už mane vyresnė. Sutuksėjo į langą. Tėvelis atidarė, o tie su prožektorium šviečia mums į akis: ,,Kuri vyresnė, kuri jaunesnė? Sakė, kad jūs labai gražios, pasirodykit!“ Man buvo gal kokie penkiolika metų, sesei septyniolika. Tai va. Girdžiu, sako: „Bet graži mergaitė!“ Guliu ir drebu. Bet apsisuko ir išėjo. Ačiū Dievui. O kiek baimės? Būdavo kiekvieną naktį kas nors.
Nu ir aš nežinau, kodėl nebijodavom. Būdavo šokiai. Ir nei karto nenukentėjom. Nei karto. Buvo kalbų, kad mūsų berniukai draugavo su partizanais, tai dėl to jie ir neateina ten, kur eidavom į šokius. Ar tai tiesa, nežinau, bet taip sakydavo. Kažkada, pamenu, per vienus šokius kažkas šūktelėjo: „Partizanai ateina!“ Tai kaip davėm visi bėgt kas kur. Mergaitė viena į duobę įkrito. Iš Lenkijos jinai buvo. Negalim ištraukt jos iš tos duobės… O paskiau vėl eidavom. Jaunystė.
Anksčiau gi šokiai kitokie buvo. Rateliai visokiausi, „sugedę telefonai“ tai, žaidimai, ne tik šokiai, ne tik. Būdavo ojej! Pareini, tai kojas skauda. Mergaitės ateidavo tik tos, kurias užprašai. Na, pavyzdžiui, panelės gyvena kaime, o mergaitė iš kažkurios sodybos ruošia šokius. Ir jinai tada kviečiasi savo drauges, draugus. Išeitų – kaip ir kviestiniai šokiai. Nekviesti neidavo. Aš tai šokėja buvau pirmos rūšies…
O dainuot… Oi, dainuodavom. Daug dainų dainuodavom lietuviškų, ojej, kiek. „Ant kalno bijūnai“, liūdna. „O pavasaris gėlėtas“: O pavasaris gėlėtas / Lekia pievom ir laukais, / Tik Dievulis numylėtas / Mus apleidęs nejuokais. / Į miškus išėjo broliai, /O ar jie kada sugrįš? / Ir ne vienai lietuvaitei / Juodą kaspiną užriš. / Jie žadėjo greit sugrįžti, / Kai trispalvė plevėsuos, / O dabar kelinti metai, / Kaip mes braidžiojam kraujuos. / Tu mergyte mano brangi, / Tu po manęs neliūdėk. / Jeigu kartais aš negrįšiu, / Komunistų nemylėk.
Daug dainuodavom dainų. Kai atsigulu, turiu laiko, tai visas dainas pridainuoju. Nes jei galvoji apie viską, užmigt negali. Tai aš dainas visokias prisimenu. Tada greitai užmiegu. O jeigu apie gyvenimą, tai niekaip užmigt negaliu.
Parengė Elvyra Kučinskaitė
