Sukomės, kaip kas išmanėm..
Pasakoja Dubingių senolė Vlada Cijunaitienė (g. 1932, Dailidiškių k. Molėtų r., dabar gyvena Ciūniškėse)
Senolė Vlada Cijunaitienė nebuvo kalbi. Ir fotografuoti neleido. Sakė, kažkada buvusi graži, o dabar kas? Nelikę ką fotografuot! Išties tai senutė labai daili ir miela, bet prieš jos valią nepapūsi. O dėl šnekos šiokiam tokiam spaudimui vis dėlto pasidavė: papasakojo keletą įdomių detalių apie dubingiškių gyvenseną.
Šeima
Šeimoje buvom trys vaikai. Tėvai žemės turėjo 4,5 ha., pati sodyba stovėjo ant ežero kranto, tai pavasarį visada mus užliedavo. Laimė, pamatai buvo nulieti aukšti.
Aš mokiausi Murališkėse, lietuviškai. Bet užėjo karas ir mokslus nutraukė, o po karo buvo jau peraugusi. Lietuviškai taip ir neišmokau (Kristinai Giedrytei-Lyndienei padedant kalbamės lenkiškai). Kai buvau maža mergaitė, pamenu, žydai nusivedė, kad pamatyčiau, kaip jie meldžiasi. Bet atminty ne kas teišliko, per maža buvau.
Išgyvenimo būdai
Tėvas Ilgio ežere gaudė žuvį, buvo ežerą išsinuomojęs, iš to ir gyvenom, nes žemės turėjom nedaug, ir ta nederlinga. Ant kalno stovėjo ledaunė sugautai žuviai laikyti. Tiesa, dar laikydavo ir vandenyje, gyvą. Iš Širvintų, Ukmergės gyvos žuvies pirkti atvažiuodavo žydai. Iš anksto užsakydavo. Pagautą žuvį laikydavom tokiose „baržose“. Jos buvo padarytos iš medžio, maždaug kaip stalas didumo. Tokia kaip ir dėžė su nedideliais tarpais. Tas „baržas“ statydavo ežere. O žydai irgi prisipildavo vandens į savo talpas ir taip parsiveždavo gyvą. Jie atvažiuodavo šeštadieniais, iš ryto, ir pirkdavo tik dideles, geriausias žuvis. Na, „baržoj“ ir nebūdavo mažų, būtų išplaukusios.
Dar statydavom bučius. Tai toks tinklas, o prie jo tartum kokie sparnai, atrodytų kaip gėlė. Prie jo būdavo pririštos virvės. Išplaukia, būdavo, tėvas į ežerą valtimi, užmeta bučių ir grįžta į krantą traukdamas už tų virvių. Jis ilgas, tas bučius. Arba virves ant kranto palieka, grįžęs nuo kranto traukia. Žuvis tik patenka, jis ją ir ištraukia. Iš karto. Nepalieka to bučio ilgam. Dažniausiai bučiais gaudydavo naktimis. Traukdavo kuojas, aukšles, lynus, ešerius, lydekas. Tada ežere buvo daug žuvies. O kadangi visas ežeras buvo tėvo, niekas kitas žvejot negalėjo. Jei kam leisdavo gaudyti, tie gaudydavo, jei ne, tai jau ne. O ką žiemą darydavo su ta žuvimi, nebeprisimenu.
Mano giminaičiai išgyveno kitokiu būdu – kasdavo šulinius, darydavo rentinius iš cemento. Turėjo tokias apvalias formas ir į tas formas pildavo skystą cementą, stingdydavo, išimdavo, paskui laistydavo, kol džiūdavo, ir rentinys gatavas. Vyšnios šakele ieškodavo vandens gyslos ir rasdavo. Sukomės, kaip kas išmanėm.
O moterys namuose dirbdavo. Velėdavo, linus dirbdavo, ir audė, ir verpė. Ausdavau ir aš, visos audėme.
Meilė
Neturėjau kito, tai ištekėjau už šito (juokiasi). Išėjo maniškis į kariuomenę – iki tol du ar tris metus draugavom. Prieš išeidamas norėjo ženytis, bet aš nesutikau. Palaukiau pora savaičių ir nebelaukiau. Lauksiu mat aš čia… Tada tris metus reikėjo laukt. Nuėjau į vakaruškas, pasimaišė Pranas Cijunaitis. Lindo lindo ir prilindo. Šešeriais metais vyresnis mat buvo. Iki vestuvių – jokių meilių. Sueinam, atsisėdam už stalo ir dainuojam. Tokia būdavo draugystė. O anas iš kariuomenės negrįžo. Vedė ten ir paskui žuvo.
