Lionginos Giedrytės surinkti prisiminimai
Iki Antrojo Pasaulio karo Dubingiuose gyveno apie 100 žydų tautybės žmonių. Jie Dubingiuose turėjo krautuves, keršyklas, kepyklas, siuvyklas, vertėsi žvejyba, turėjo žemės ir naminių gyvulių. Žemai, prie ežero stovėjo jų sinagoga. Ji buvo medinė, beveik dviejų aukštų. Stogas iš abiejų pusių lenktas, dengta skiedromis. Vienos durys buvo iš gatvės pusės, iš čia jie eidavo melstis, o kitas įėjimas iš šono, čia dažniausiai gyveno rabinas.
Sinagogoje jie ir tuokėsi. Prie sinagogos jaunieji išgerdavo vyno ir stikliuką sudaužydavo. Vyrai eidami melstis ant kaktos užsirišdavo diržą ir ant vienos rankos antrankį.
Mirusiuosius laidodavo Molėtuose. Veždavo specialioje dėžėje. Po to iš jos išimdavo ir į duobę įdėdavo mirusį. Duobė iš dviejų pusių buvo išklota lentomis, o iš viršaus uždengta paklode. Po to mirusį užpildavo žemėmis.
Šventės diena būdavo šeštadienis. Penktadienį vakare jau pradėdavo švęsti. Švęsdavo stropiai, patys net ugnies neuždegdavo. Prieš velykas kepdavo macas.
Namas, kur kepdavo macas, stovėjo už Povilo Paškevičiaus namo. Jis buvo dviejų galų. Viename gale gyveno žydė Cipka, o kitame Naftalis. Jis ir kepdavo macas. Eidavo į felčerio Giedrio Juozo šulinį vandens, prie šulinio meldėsi ir nešdavo namo tą vandenį macams. Kepdavo prieš žydų Velykas.
Turėjo žydai Dubingiuose ir pirtį. Ji buvo už sinagogos prie ežero.
Tuomet stovėję namai Dubingiuose buvo beveik visi žydų. Savo namus turėjo tik Motiejus Miežonis, Strumilos, Borisevičiai, Saikauskas, Juozas Giedrys.
Prisiminimais pasidalino dubingėnas Povilas Paškevičius, 76 metų am. Užrašė Dubingių pagrindinės mokyklos mokytoja L. Giedrytė 1991 m. kovo 26 d.
Apie žydų tautybės žmones (prisiminimai)
Dubingių sinagogoje gyveno Rabinas. Turėjo žmoną ir tris dukteris. Vakarais melsdavosi, statė kučkas. Kučkos – tai nameliai su stogeliais ir stateliais viduje.Tų namelių atsiradimo istorija tokia: seniai, kai žydai bėgo nuo faraonų per Raudonąją jūrą, kad nepasimestų ir turėtų kur prisiglausti ir sušilti, statė tas kučkas.
Mirusiuosius Dubingių žydai laidodavo Molėtų kapinėse. Lavoną suviniodavo į baltą audeklą, guldydavo ant žemės, uždegdavo žvakes, paskui guldydavo mirusį į dėžę ir veždavo į Molėtus. Lydėdavo taip: kiekvienas žydas paimdavo arklį už pavadžio, truputį pavesdavo ir perduodavo kitam. Gedėdavo 9 dienas, susirinkdavo į vieną trobą ir, uždegę žvakes, sėdėdavo ant kaladėlių. Tomis gedulo dienomis jie vilkėdavo baltais drabužiais.
Tuokdavosi prie sinagogos. Ten buvo skaitoma iš knygos. Jaunieji išgerdavo vyno, o taures daužydavo. Jei taurė suduždavo – laimė. Tuoktis jaunoji eidavo užsidengusi veidą, o tik po to veidas būdavo atidengiamas.
Po gimdymo žydų moterys eidavo į pirtį. Ten buvo šulinys ir pakabinta didelė dėžė. Tą dėžę galima buvo kilnoti žemyn ir aukštyn. Dėžė buvo su plyšiais, kad vanduo išbėgtų. Moteris nusirengdavo, įlipdavo į tą dėžę. Tris kartus tą dėžę panardindavo po vandeniu, kad net moters plaukų nesimatydavo. Tą apsiprausimą stebėdavo kitos moterys.
Meldėsi žydai sinagogoje, kurioje buvo Mozės figūra, stovėjo stalelis, buvo ir tvorelė. Sinagoga buvo dviejų aukštų. Vyrai meldėsi pirmame aukšte, o moterys antrame. Vyrai vilkėdavo baltais chalatais su juodomis juostomis. Ir meldėsi, ir valgė žydai nenusiimdami kepurių. Švęsti šventes pradėdavo penktadieniais saulei nusileidus, o baigdavo šeštadieniais po saulėlydžio.
Grafas Mykolas Tiškevičius leido žydams Dubingiuose pastatyti sinagogą. O pastatyta ji iš medžių, kurie augo grafo parke. Medžiai buvo iš tolimų kraštų, kai kurie pradėjo džiūti. Žydai paprašė Mykolą Tiškevičių, kad iš tų medžių leistų statyti sinagogą, ir šis sutiko. Mediena statybai buvo labai gera.
Visą savaitę žydai švęsdavo Velykas. Tą savaitę visai nevalgė duonos, o tik macas. Macos – tai paplotėliai su skylutėmis, valgomi be druskos.
Rudenį šventė tokią šventę, kurios metu prie ežero iškratydavo kišenes, o tai reiškė, kad iškrato savo nuodėmes. Rudenį švęsdavo ir baisiosios nakties šventę. Melsdavosi žydai visą naktį, o namo eidavo su degančiomis žvakėmis.
Pasakojo Jackevičiūtė Marytė, gim. 1928 m.
Žinios apie žydus, gyvenusius Dubingiuose
Juos surašė Genė Lazarevičienė, gim. 1922 metais ir gyvenanti Dubingiuose.
Jų buvo apie 100. 1941 metų vasarą juos išvežė į Pivoniją ir sušaudė. Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti.
Iki 1941–1942 metų. Mūsų praeitis.
Iki dabartinės pieninės skaitėsi namai Cijūniškių žemėje, o toliau jau Dubingiai. Taigi Dubingiuose tuomet gyveno beveik visi žydai. Palei didžiąją gatvę buvo išsidėstę jų namai.
Kai kurių jų pavardės ir vardai:
| 1. Cipka |
| 2. Naftalis (jis kepdavo macas) |
| 3. Markėlis |
| 4. Rufka |
| 5. Kogan Chaim |
| 6. Kogan Motka |
| 7. Kogan Jankel |
| 8. Žundka |
| 9. Noska |
| 10. Chaimka |
| 11. Abramka |
| 12. Rudaševskis |
| 13. Šliouma |
| 14. Medanskis |
| 15. Binka |
| 16. Joska |
| 17. Abaliukas |
| 18. Mauša |
| 19. Aiskas |
| 20. Berka |
| 21. Bijominas |
| 22. Gitka |
| 23. Zelmanas |
| 24. Abčikas |
| 25. Danilka |
| 26. Kacenbergas |
| 27. Zamka |
| 28. Mivka |
| 29. Šmulka |
Taip juos vadindavo vietiniai žmonės. Jie gyveno Dubingiuose iki 1942 metų vasaros. Po to juos ėmė gaudyti ir žudyti. Ir senus, ir vaikus išvežė į Vaitkuškį, o iš ten į šaudymo vietą. Iš jų, atrodo, gyva liko Joska, Aiska. Kitų nežinome.
Prisiminimais pasidalino dubingėnas Povilas Paškevičius, 76 metų am. Užrašė Dubingių pagrindinės mokyklos mokytoja L. Giedrytė 1991 m. kovo 26 d.
