Dubingiuose buvo žydų štetlas. Jame gyveno apie 100 žydų. Jie ten apsigyveno XIX a. viduryje. Pagal M. Jučą (kolektyvinė knyga „Dubingiai“, 1971 m.) 1838–1848 m. Dubingiuose gyveno 10 gyventojų, iš jų 6 žydai. Didžioji jų dalis jau XIX a. pab. dėl ekonominių sąlygų emigravo į Kubą, Kanadą, Pietų Afrikos Respubliką ir Izraelį. Iki Antrojo pasaulinio karo Dubingiuose gyveno jau per 20 žydų šeimų, arti 100 žmonių. Visi jie, išskyrus vieną, buvo nužudyti.
Be abejonės, būta ir sinagogos. Apie ją Vaidos Navickaitės-Šakėnienės ir Elvyros Kučinskaitės straipsnyje:
Yra žinoma, kad XIX a. Dubingių žydų bendruomenė kreipėsi į grafą Tiškevičių (kuriam tuo metu priklausė Dubingių valdos) su prašymu, kad šis paremtų sinagogos statybą. Gavę palankų atsakymą bei medienos statyboms, savo lėšomis pasamdė darbininkus ir pradėjo darbus.
Sinagoga nepasižymėjo puošyba
Dekoruota buvo tik 9 vyrų maldyklos langų išorinė pusė. Joje būta 4 patalpų, neskaitant laiptinės. Pagrindinė ir didžiausia patalpa – sinagoga arba vyrų maldykla. Į ją buvo įeinama pro šonines duris ir koridorių. Jos svarbą pabrėžė minėta 9 langų apdaila, išbalintas ir žydros spalvos fragmentais puoštas vidus. Šioje patalpoje buvo ne tik meldžiamasi, bet ir renkamasi aptarti bendruomenės reikalus, be to, čia buvo mokomi vaikai, todėl vietos žmonių sinagoga dar buvo vadinama „škala“.
Maldyklos viduje, prie sienos, altoriuje, buvo spintelė, ant kurios stovėjo vietinių tebeprisimenama auksu dengta Mozės statula. Spintelėje buvo saugoma didžiausia brangenybė – Tora ir kiti kulto reikmenys. Vidury stovėjo tvorele aptverta bima, į kurią vedė laipteliai, bet ji, ko gero, nebuvo puošni – nėra išlikę duomenų, kad buvo dengta prabangiu audeklu. Visą likusią maldyklos dalį užėmė suolai ir katedros.
Likusios patalpos – rabino kambarys už maldyklos, moterų patalpa antrame aukšte virš priemenės, koridorius ir laiptinė. Vienos durys buvo iš gatvės pusės, pro jas buvo einama melstis, kitas įėjimas – iš šono, pro jį į savo kambarį vaikščiojo rabinas.
Iki 1938–1939 m. (?) sinagogą aptarnavo rabinas Irša. Jis buvo ir gyvulių skerdėjas. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Irša persikėlė gyventi kitur, vietoj jo Dubingių žydai išsirinko rabiną iš savo bendruomenės.
Už sinagogos - pirtis
Už sinagogos stovėjo nedidelė pirtis. Ten buvo šulinys, pakabinta didelė dėžė, skirta ritualiniams moterų apsiprausimams.
Po gimdymo žydų moterys eidavo į pirtį. Ten buvo šulinys ir pakabinta didelė dėžė. Tą dėžę galima buvo kilnoti žemyn ir aukštyn. Dėžė buvo su plyšiais, kad vanduo išbėgtų. Moteris nusirengdavo, įlipdavo į tą dėžę. Tris kartus tą dėžę panardindavo po vandeniu, kad net moters plaukų nesimatydavo. Tą apsiprausimą stebėdavo kitos moterys. (Iš Lionginos Giedrytės surinktų prisiminimų. Pasakojo M. Jackevičiūtė gim. 1928 m., užrašė L. Giedrytė).
Sinagogoje, moterų patalpoje, buvo laikomi mirusieji. Jie būdavo suvyniojami į audeklą ir guldomi į medinę dėžę. Laidodavo mirusiuosius Molėtuose.
Lavoną suvyniodavo į baltą audeklą, guldydavo ant žemės, uždegdavo žvakes, paskui guldydavo mirusįjį į dėžę ir veždavo į Molėtus. Lydėdavo taip: kiekvienas žydas paimdavo arklį už pavadžio, truputį pavesdavo ir perduodavo kitam. Gedėdavo 9 dienas, susirinkdavo į vieną trobą ir, uždegę žvakes, sėdėdavo ant kaladėlių. Tomis gedulo dienomis jie vilkėdavo baltais drabužiais. (Iš Lionginos Giedrytės surinktų prisiminimų. Pasakojo M. Jackevičiūtė gim. 1928 m., užrašė L. Giedrytė).
Pokaris
Pokariu sinagoga buvo paversta sandėliu, išardyta laiptinė, pakeista vidaus konstrukcija iš moterų patalpos pusės, perdengtas stogas.
1974 m. Lietuvos TSR kultūros ministerijos Paminklų konservavimo institutas atliko išsamius sinagogos matavimus bei etnografinius tyrimus. Bylos saugomos Vilniaus regioniniame archyve.
Tyrimų tikslas – buvo ketinama sinagogą perkelti į Rumšiškių liaudies buities muziejų. Tačiau taip neįvyko, veikiausiai todėl, kad gana didelę neišlikusią statinio dalį būtų reikėję atkurti pagal analogus. Nepatvirtintais duomenimis šventovė buvo išardyta ir kažkur Dubingių apylinkėse perstatyta kaip gyvenamasis namas.