Visų pirma minėtinas Dubingių (Jutonių) pilkapynas, kurio amžius siekia I tūkstantmetį. Jis yra pats didžiausias ir, sakoma, įspūdingiausias visame Asvejos regioniniame parke. Pilkapyne skaičiuojami net 125 pilkapiai, juosiami įdubų ir griovių. Tačiau tai tikrai ne viskas. Apie šiuos istorinius ir archeologinius artefaktus išsamiai rašė Dubingių kraštotyrininkė Liongina Giedrytė.
Dubingių apylinkėse žinomi pilkapynai
Dubingių apylinkėse žinomi keli pilkapynai. Žmonės juos vadina guronais, kuronais (iš rusų „kurgan” ar lenkų „kurhan”). Didžiausias pilkapynas Dubingių miške, dešinėje kelio į Joniškį pusėje. Kitas didelis pilkapynas buvęs apie 3 km į vakarus nuo Dubingių. Prie Visbaro ežero, tarp Labotiškių ir Laumikonių kaimų, yra Guroniais vadinamas laukas. Seniau nemaža jo dalis priklausė Degsnės dvareliui. Kelių hektarų plote yra trys grupės pilkapių. XIX a. pabaigoje čia buvo daugiau kaip 150 pilkapių. Kai kurie jų 2 metrų aukščio ir dar didesni. Jau tada pilkapiai buvo ariami. Plūgas ar žagrė išversdavo kaulų, geležinių pjautuvų, žąslų, balno kilpų, iečių antgalių ir kitokių senienų. Paplito pasakojimai apie čia buvusi mūšį ir šioje vietoje užkastus švedus.
Iki mūsų dienų išliko apie 70 pilkapių (straipsnis publikuotas 2009m. – red. past.). Visi kiti sužaloti, nukasti imant smėlį Dubingių-Giedraičių vieškeliui taisyti.
Kas ir kada supylė tuos pilkapius?
Archeologai nustatė, kad žmonės čia laidoti daugiau kaip prieš pusantro tūkstančio metų – dar IV-V a. Paguldytą į duobę mirusįjį užkasdavo, supildami aukštą žemių kalvelę. Aplink ją esančiuose duobėse sukraudavo akmenų ratą. Mirusius tada laidojo su papuošalais, į kapą įdėdavo ginklą, įrankių. Rytinėje pilkapyno dalyje rasta ir sudegusių, ir sulaužytų žalvarinių apyrankių, geležinių peilių, ylų, molinių verpstelių. Tie kapai pirmojo tūkstantmečio po Kristaus antrosios pusės ir pabaigos. Vakarinėje pilkapyno dalyje trijuose pilkapiuose rasta palaidota po vieną arklį. Vakarinėje pilkapių grupėje mirusieji laidoti IX-XII a. Tai vėlyviausi pilkapyno kapai. Degsnės-Labotiškių pilkapius žmonės vadina švedkapiais.
Pirmojo tūkstantmečio antrosios pusės po Kristaus pilkapynų Dubingių apylinkėje būta ir daugiau. Apie 5 km i šiaurės vakarus nuo Dubingių, Varonių kaime, netoli B. Strumilos sodybos, yra išlikę trys pilkapiai. 8-12 m skersmens ir iki 1 m aukščio sanpilai turėjo akmenų vainikus. 1935 m. vieną pilkapį kasinėjo B. Strumilas su savo sūnumis ir rado senovės daiktų. Apdegę VI-VII a. dirbiniai pateko į muziejus. Tai siauraašmenis akmeninis pentinis kirvis, geležinis antskrydis kūgio formos viršūne, du geležiniai įmoviniai ietigaliai, geležiniai žąslai ir geležinis kirvukas. Voronių pilkapiai išsimėtę gana dideliame plote. Todėl atrodo, kad čia yra tik likutis didesnio pilkapyno, sunaikinto dirbant laukus.
Iš Lionginos Giedrytės, Dubingių mokyklos muziejaus įkūrėjos, kraštotyrininkės straipsnio „Dubingių istorijos bruožai“
