XIX a. Dubingių istorijoje visų pirma sietinas su grafų Tiškevičių vardu, nes valda 1808 m. atiteko Tiškevičiams. Šis istorinis laikotarpis kažkodėl mažiausiai tirtas istorikų, tarsi su Radvilų didybe iš krašto būtų pasitraukusi ir gyvybė, ir atmintis apie jį. Išsamiau: Radvilų laikotarpis Dubingiuose. Vyrauja nuostata, kad nuo to laiko Dubingių kraštas skurdo vis labiau, kol pamažu tapo giliu provincijos užkampiu. Netgi Tiškevičių dvaro griuvėsiais, regis, nepasidomėta išsamiau, nors menki jų likučiai ir vietinių gyventojų atmintis apie dvarą dar gyva iki šių dienų!
Taigi bandykime surikiuoti bent šiokius tokius faktus.
Gyventojai
1808 m. Dubingiuose gyveno vos 7, 1838 m. – 10 šeimų, 1897 m. miestelyje iš viso buvo 363 gyventojai – rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. Po 1861 m. žemės reformos valstiečiai jau galėjo išsipirkti žemės, tačiau įgytos nuosavybės istorija yra kebli ir permaininga. Išsamiau: Dubingių istorijos bruožai.
Mokykla
Ne kažin kokios padėties būta ir švietime. Parapinėse krašto mokyklose nuolat mažėjo mokinių, o ilgainiui daugelis švietimo įstaigų ir visai buvo uždarytos. XIX a. pradžioje beminima tik Molėtų parapinė mokykla, o ar tokia buvo Dubingiuose, nėra žinoma. Šį faktą lėmė ne tik lokalios, bet ir bendresnės aplinkybės – mat po 1831 m. sukilimo dėl caro valdžios politikos mokyklų skaičius Lietuvoje apskritai mažėjo. Nuo šių metų steigiamose valdinėse mokyklose imta dėstyti rusų kalba. Žinoma, jog XIX a. pab. vadinamoji liaudies mokykla veikė ir Dubingiuose.
Kalba
Dubingiai visada buvo teritorija, besiribojanti su slavų kalbų arealu. Šios ir politinės, istorinės aplinkybės lėmė tikrą regione vartojamų kalbų „suktinį“. „Kokia valdžia, tokia ir kalba“ – iki šiol tvirtina Dubingių senoliai. O valdžia toli gražu ne visada buvo palanki norintiems kalbėti lietuviškai, protarpiais lietuvių kalba visai išnykdavo iš viešosios, podraug – ir iš šnekamosios, buitinės vartosenos.
Labai supaprastinus faktus, kalbų dinamika atrodė maždaug taip: iki XIX a. vidurio beveik visoje to meto Vilniaus apskrityje vyravo lietuvių kalba: „1828 m. akte, surašytame bažnyčių vizitatoriaus Ignatovičiaus ir liečiančiame Šalčininkų ir Dubingių parapijas, yra sakoma, kad tose parapijose žmonės kalba lietuviškai, vaikai ir moterys nemoka lenkiškai, bet bažnyčiose yra tik lenkiški pamokslai bei katekizmai. […] Tačiau 1857 m. P. Kepeno surinkta etnografinė medžiaga jau skiriasi. Mišriai, t. y. lietuviškai ir lenkiškai, kalbama Kernavės ir Dubingių apylinkėse, 1790 m. A. Pliaterio surinktais duomenimis, slavėjimo banga buvo užgriebusi lietuviškus kaimus toli į Šiaurę nuo Vilniaus. Keičiantis kiekvienai kartai vis daugiau kito šio krašto kalbų vartojimas. Gimdavo vis daugiau jaunosios kartos atstovų su pirmine slavų kalba. Dvikalbių žmonių su antrine lenkų kalba pradėjo sparčiai rastis Dubingių, Inturkės, Bijutiškio apylinkėse. Viena svarbiausių slavėjimo priežasčių buvo ta, kad lietuvių kalba viešajame gyvenime neturėjo lygių teisių su kitomis kalbomis. Ji buvo laikoma žemojo luomo, namų kalba. Lietuviai buvo priversti mokėti lenkų kalbą.” Išsamiau: Dubingių istorijos bruožai. Taigi XIX a. pabaigoje Dubingių apylinkių kaimai buvo stipriai sulenkėję.
