Kaip buvo, taip buvo..
Pasakoja Dubingių senolis Česlovas Gureckas (g. 1926, Žalktynės k. Molėtų r., dabar gyvena Dubingiuose)
Kai kalbinau senolį Česlovą, jis tebegyveno savo paties statytoje troboje Dubingiuose. Viena ausimi neprigirdėjo ir, pasirodo, silpnai matė. Nė neįtartum. Atrodė tiesus tiek kūnu, tiek žodžiu, guvus ir nėmaž neprimiršęs savo šmaikštaus humoro. Tokių pasakojimų galėtumei klausytis ilgas valandas.
Apie šaknis, gazo fabriką ir kultūrą
Vilniuj gyveno senelis Golumbevskij Aleksandr, susituokė su Šimonyte, mano bobute. Nuo Aleksandro atsirado Stefan ir Veronika Golumbeckiai, ir dar buvo Jan Golumbeckij. Jie gyveno Vilniuj. Diedukas dirbo tenai, pjovė malkas, o malkas degindavo Vilniuj ten, kur dabar operos baleto tijatras, ten tada stovėjo didžiulis katilas. Tenai buvo gazo fabrikas. Gazo darė ten. Kai padarydavo daugiau gazo, tai šitas katilas toksai didžiulis pasikeldavo. Ir aš dar šitą katilą mačiau. Motina sugalvojo, sako, aplankykim Stefaną Golumbeckį. O Stefanas buvo Lenkijoj, Jaznoj, kur dabar Belorusija. Buvo mokyklos mokytojas. Aš ėjau į antrą klasę. Nuvažiavom į Vilnių, motina pirko man batukus, į traukinį sėdom. Pabuvom ten gal du mėnesius. Ir grįžom. Ir rodė tada tą katilą. Vaikščiojom Vilniuj ten.
Mano bobutės tėvai gyveno Laumikonyse ir tarp savęs kalbėdavo lietuviškai. O pati bobutė lietuviškai jau nebemokėjo. Mes šeimoj irgi kalbėjom lenkiškai. Lietuviškai išmokau tik mokykloj.
Mokyklą lankiau Deksnėj. Mokė Ana Ardanavičiūtė. Lietuviškai. Čia buvo tada jau Lietuva. Po 1918 m.
Lenkiškai nebuvo čia mokyklos. Lenkiškai – kai lenkai užėmė Vilnių. Anksčiau jokios lenkų kalbos čia nebuvo. Buvo rusiškai. Lietuviams prie ruso buvo draudžiama net skaityt lietuviškai.
Lenkai statė bažnyčias. Gal nuo Tiškevičių laikų čia. Kai Jogaila su panele Jadvyga apsiženijo, tai tada įvedė ir kultūrą čia. Tikėjimas, skaitos, čia jau buvo kultūra. Lietuvius jie sukultūrino, jie buvo pagonys. Lenkai sukultūrino, sakė – eikit į bažnyčią, būkit kultūringi. Va taip buvo. Kaip buvo, taip buvo.
Darbai
Aš gyvenau už Dubingių 3 km., Žalktynėj. O čia gyvenu nuo 1956 m. Nes kai gyvenau Žalktynėj, prasidėjo, na, šitie, kolūkiai. Į kolūkį nėjau, užsirašiau į miškų ūkį, dirbau miške. Darbas ten ne koks, vienas kaimynas išvažiavo į Dvarčionis, kitas, ir aš iš paskos kaip šuniokas tenai irgi. Dvarčionyse dirbau ten, jaunas dar buvau. Sunkus darbas ten buvo. Apie du metus padirbau. Karjere kasėm molį plytom. Tenai gi plytinė. Pradėjo rankas skaudėt, viskas gi buvo kastuvais, nuėjau pas daktarę, sako – tu čia mesk tokį darbą. Tai reikėjo mest. Nu tai ką gi. Sugalvojau, kad reikia šoferiu mokytis. Ir išėjau. Ir pajiechal (važiuoju). Pajiechal tai pajiechal, o mašinų tai nėra! Ieškojau, radau ten gosudarstvennoje zdravoochranenije (valstybinė sveikatos apsauga), ten remontavo ligonines, vaistines, remontus darydavom. Vilniuj. Gavau tenai vienoj vietoj, tenai buvo gi laukas, o dabar Grybo gatvė ten vadinasi, ten šviečia žmones, Antakalny. Ten buvo laukas, jokio nieko ten tada nebuvo. Toliau tokie sandėliai stovėjo, ten, kontorka tokia buvo, laukas, jokių troleibusų ten nebuvo nieko. Gatvelė kaip lauke tik. Tai ten davė man tokią palundrą. Tai vežiojau. Vienoj vietoj remontas, ligoninė tenai remontuodavo, visur. Žvėryne vaikų ligoninę statė, remontavo, Bokšto gatvėj.
Vežiojau skardas, kalkes, viską. Nu tai taip. O gyvent nėra kur. Nu tai načalnikas (viršininkas) buvo žydas. Nu tai sako man, žydas sako, prašyk tu ir tau duos kur gyvent. Nuėjau pas načalnyką, sako, chorošo (gerai). Tai atsistojau eilėn bendrabučiui. Paskui man sako – ar tu vienas gyveni? Ne, sakau, motina kaime. Tai prašyk, sako, kad bendrabutis būtų šeimyninis. Nuvėjau pas načalnyka, jis sako – nu davai, šeimyninis! Už metų gal ir bus jau. Bet neišlaikiau tenai. Atsirado Dubingiuose laisva mašina, vienas šoferis išėjo, atsirado vieta laisva. Lobovas toks pakvietė, kolūkio pirmininkas. Taip ir buvo. Vilniuj nebūčiau buto gavęs, o gyvent nebuvo kur, ir nebuvo autobusų į Dubingius, tik iš Giedraičių pėsčiom. Tada dar gyvenau Žalktynėj, pas motiną. O paskui apsiženinau. Ilgai bindzinėjau taip, laisvas, o paskui kažkaip jau apsipartolinau.
Namai
Tai tada apsigyvenau pas Miežionį (?), gal kokius metus. O šitas namas – girdžiu, parduoda. Stovėjo jis netoli Dubingių vilos, miške. Staškūno buvo. Tai išardėm ir perkėlėm čia. Čia buvo tik žemė, nieko daugiau. 1964 m. jau gyvenau čia, pasistatęs namą. O iki tol metus dar gyvenau tam name tenai, miške. Buvo žiema. Tai mes čia, Dubingiuose, išgerdavom. Mėgau išgert. Tai vieną naktį pasigėręs vos radau šitą namą miške, visą naktį bindzinėjau, galvoju – sušalsiu gi! Ir kur dingo tas namas? O sniego kiek! Bet daėjau. Pavasarį, galvoju, reikia pernešt tą namą čia, į Dubingius. Nusamdžiau darbininkus ir perkėlė. Kaip pastačiau, taip ir tebestovi.
Motina gyveno tenai, Žalktynėj. Paskiau jau nebegalėjo tenai gyvent, pardavė, atėjo čia, gyveno kartu. Bet susirgo, gulėjo Molėtų ligoninėj ne taip ilgai, 1968 m. mirė. Pas mane gal tik porą metų pagyveno.
Demarkacinė linija
Netoli Žalktynės ėjo demarkacinė linija. Būdavo, varydavo karves ganyt už ežero. Ten, lenkų pusėj, buvo mūsų žemės. Ten galima buvo važiuot savo žemę dirbt, įleisdavo. Tai ir karves ten ganydavom.
Tinai būdavo kareiviai lenkų, nu, šitą liniją jie ten dabojo. O iš Lietuvos pusės būdavo vienas policininkas. Būdavo, žiemą, kaip jau sniegas, čia sninga naktį, tie kareiviai ateina su policininku pas Gaidamavičių, įlenda klojiman, sėdi tenai, rūko. Šitas randa popirosus. Kaip čia yra? Lenkijoj tabako nebūdavo, kareiviai rūkydavo popirosus tiktai. O pas mus būdavo tokia machorka. Džiovindavo tabaką ir iš jo darydavo tą jau machorką. Tai tokia ta linija ir būdavo – galima buvo eit ir nueit, kur nori. Vienas policininkas dabojo apie tris kilometrus maždaug, tai ką jis ten… Atkočiūnas, Kisielius – policininkai. Staškevičius. O lenkų du kareiviai. Ateidavo pas lietuvius machorkos parūkyt. Sniegas sninga, tai kur gi dėtis? O Gaidamavičiaus klojimas gal 25 metrai nuo jų. Nu tai kaip gi ten neateis? Nei vėjo ten nėra, nieko, sėdi sau užuovėjoj. Gaidamavičius ateina iš ryto klojiman, žiūri – šitų gi bigelių machorkos primėtyta.
Špikuliacija ėjo labai per tą liniją. Kontrabanda. Dubingiuose būdavo toks gyvulių turgus. Nu, ten kiekvieną savaitę, ar kaip ten jie susitardavo, ateidavo lenkų špekuliantas, tokia būdavo vietelė ten už tilto, nu tai jie apžiūrėdavo gyvulius. O Gyvulius atvesdavo net iš Aluntos. Jaučiam į snukius verdavo žiedus, kad juos sutramdytų vesdami. Ateidavau pažiūrėt tų jaučių. Nu tai naktį jie ten pervesdavo per sieną, žinoma, kad su lenkų kareiviais susitarę. Papirkdavo kareivius. Lietuvoj mėsa buvo pigi, o Lenkijoj brangi. Tai taip ir ėjo. O tinai, žinoma, kad papirkdavo. O Lenkijoj buvo drabužiai pigūs. Fabrikas Lodzėj buvo dirbtinio šilko. Tai tą šilką pirkdavo lietuviai. Tekstilė ten kažkokia, ar kas. Lietuvoj tokio nebuvo. Šilkas su medvilne. Štapeliu vadindavo. Perkelis Lietuvoj būdavo. Vilnonės. Eidavo ir pereidavo su tuo štapeliu tą liniją. Niekas ten negaudydavo. Tai taip ir biškį špikuliuodavo.
Tai čia Žalktynėj taip buvo. Naktį ir pošly (eime). Aš dar vaikas buvau. Gal dešimt kokių metų. Dar pas mus atnešdavo tokių maišų, nu kaip jie, prieskonis toks būdavo… Vaikam būdavo atneša. Cinamono! Va. Duodavo vaikam. Mažas dar buvau, atsimenu. Iš maišiuko tokio iškrapštydavau… Jokio ten skanumo nėra. Nei ti saldus – neįdomu. Kaip žievė kokia tai. Į maišiukus sudėta. Biškį kvapas toks tik neblogas.
Tabako auginimas
O pas mus motina (Mama Golumbevska Veronika) sodino tabako nemažai. Nu tai šitą… maždaug iš tabako mes ir gyvenom. Ateidavo naktį lenkų špekuliantai , išsiveždavo pundais. Motina su bobute sodindavo, kad išgyventume. Žemės ten turėjo nemažai. Tėvo tai buvo nedaug, kito brolio, Kazio, irgi nedaug. Bet mano motina turėjo Vilniuj namą, nes bobutė ir diedukas gyveno Vilniuj. Paskui, 1915m., kai prasidėjo Pirmas pasaulinis karas, Vilniuj nebuvo darbo ir jie atsikėlė į Laumikonis, turėjo ten žemės. Ir pasiliko čia. Paskui dar buvo du broliai, bagotesni. Golumbevskij Stefan, brolis motinos, Dubingiuse mokė vaikus 1918 m., rusiškai, paskui pasitraukė į Lenkiją. Tai jis geriau gyveno, tai davė motinai pinigų ir ji nusipirko dar žemės. Iš kito pusbrolio. Tai mes iš viso turėjom 12 ha. Žemė ne kokia. O reikia gyvent. Tėvo nėra. Mokesčius mokėt reikia. Augino tabaką. Anksčiau gyvenimas buvo ne koks. Ardavo arkliukais.
Tabaką sudaigini, išsodini daigais, kaip kopūstų rasodą. Ant blogos žemės tabako nepasodinsi. Neaugs. Būdavo, pila srutas. Karvių šūdo. Būdavo, net ir savo šūdo padėdavo. Macnesnis tada būdavo. Jei kūda žemė, neaugs. O taip, būdavo, žmogaus ūgio užauga. Kai jau gerai paauga, nuskini apatinius lapus, o kiti dar lieka augt, nuskintus su adata per kotą suveri ant storo siūlo kaip karolius, iškabini kambary ar virtuvėj kad džiūtų. Visas namas būdavo pilnas to tabako. O lauke džiovint negali – ne toks geras būna. Nemacnas būna. Reikia, kad būtų macnas. Lauke tai jis pasidaro toks baltas, o jeigu namie, tai žalias.
Paskui tuos kelis lapus sudėję susuka, suvynioja, apriša, sudeda į pakelius. Ateina špekuliantas, su bezmėnu ant virvelės pakabina, pasveria… Nu, tai žinai, jeigu bus žalias, bus blogai. Reikia gerai išdžiovint. O jeigu neišdžiovinsi, supelys. Kotai likdavo, bet kai jie pastovėdavo, jau nebebūdavo geri.
O Lenkijoj tabako sodinti nebuvo galima, buvo uždrausta. Jei pas ką rasdavo, būdavo baisus dalykas. Sodindavo už tai.
Būdavo, ir vaikai to dūmo užtraukiam, o kaip gi!
Ligos, gydymas
Tėvas mano mirė, aš trijų metų neturėjau. 1929 m. Buvo vėžys. Dėjo sėmenų ant to guzo, nieko ten nepadarė… Paskui net su vežimu jį nuvežė į Kauną. Tinai Kaune apžiūrėjo jį, prapjovė – nieko, kraujas tiktai. Nu, tai sako, vežkit namo, čia ligoninėj jus nurengs ir dar žemę turėsit parduot – brangu labai buvo. Nu, tai ką gi. Atvežė čia, pagulėjo, jam skaudėjo ten, žinau, tokią medinę vonią pripildavo šilto vandens – atsimenu aš dar biškį – jis ten atsisėsdavo, kito kelio nebuvo. Skausmui nuimt. Mirė 32 metų. Buvo viščiukų tokių mažų. Nu tai pjaudavo viščiuką ir dėdavo tą mėsą ant to guzo. Nu, tai kai uždėdavo, tai ne taip skaudėdavo. Ir tas vėžys tą mėsą suėsdavo. Sako, kai išimdavo, būdavo belikę tik kauliukai. O jam tada neskaudėdavo. Nu tai va dabar, tai yra vaistų, o anksčiau nieko nebuvo. Kentėk. Jokių vaistų. Visas gydymas būdavo tik bankos (taurės). Jeigu uždegimas plaučių, tai nu tokie stikliukai, taurės vadindavo, tai jas statydavo. Mano bobutė turėjo tokių stikliukų. Tai kai sirgdavau, tuoj dėdavo.
O dabar pasakysiu apie felčerį Juozą Giedrį
Aš turėjau maždaug gal penkis metus. Nu ir man pavasarį pradėjo skaudėt galvą. Skauda tenai, supranti, dėjo ledą, viską, bet nieko, skauda ir viskas. Reikia vežt į Molėtus. O Molėtuose buvo toks daktaras Jauniškis. Nuvežė mane pas tą Jauniškį, tėvo jau nebebuvo. Motinos pusbrolis nuvežė. Šitas Jauniškis pažiūrėjo ir sako: „Kito kelio nėra, čia negalima taip, bet reikia jam statyt šitas bankas toj vietoj, kur kaklas, gysla. Durt, statyt tas bankas. Parašė kokį ten raštelį Giedriui, mes paėmėm tą raštelį. Sako daktaras – jam uždegimas smegenų. Kito kelio nėra. Tik bankos, nuleist kraują. Taip negalima daryt, sako, bet kad kito kelio nėra. Nu, ir ką gi. Statė tas bankas Giedrys, prisimenu, kaip statė. Vieną kartą, bet nemažai tų bankų. Kraują nuleido. Nu tai ką gi. Vaikščiot – jokiu būdu. Gulėjau kaip lapas. Žmonės sakė, kad nieko iš manęs jau nebebus. Atsimenu, mane išneša su tokia gelda bobutė ir motina į lauką. Aš ir sėdžiu toj geldoj. Sėdėjau sėdėjau, galvoju, reikia apsiverst. Ir išvirtau. Ir guliu. Pabandžiau biškį ropot. Bet gulėjau. Ant žemės. Bet išgyvenau. Valgyt nieko nenorėdavau, tik pieną gerdavau, ir atsigavau. Kalbėt man, va, biškį sunku, tai čia nuo to.
Armija Krajova, „Smetonos vilos“ gaisras
Tai šitą aš labai gerai žinau. Važiavau su rogėm šakų, malkų rinkt. Po perkūnais, žiūriu – Žaltkynės ežeras pilnas žmonių, ant ledo. Gal kokių 50 ar daugiau. Žiema buvo. Aš atgal. Ėjo jie į Dubingius. Dar nespėjau grįžt, pradėjo šaudyt ir pradėjo degt ant pilies kalno. Didžiulis namas stovėjo. Smetona pastatė šitą namą 1938 m. Tiltą ir namą. Užmušė kažkiek ten nežinau tų žmonių. Tai aš mačiau dūmus. Niekas artyn nėjom. Dega, reiškia gali užmušt.
Glitiškių žudynės
Sako, lietuviai nušovė tris lenkus Glitiškėse. Už tai lenkų partizanka už vieną lenką nušovė 10 lietuvių. Dubingiuose ir kitur. Už vieną lenką nušovė 10 lietuvių. Va. Ir pas vargonininką buvo. Paklausė, ar moka lenkiškai, tas sako „muvem“, tai nenušovė. O jeigu būtų nemokėjęs, būtų nebegyvas. Iššaudė lietuvių partizanus Dubingiuose. Jiem reikėjo nušaut skaičių. Už vieną dešimt. Biškį atsimenu. Laidotuvės buvo. Blogai buvo. Aš dar jaunas buvau.
Kunigai
Žvynys buvo, galima pasakyt, kaip kunigas maždaug buvo geras. Lietuvis tikras, už Lietuvą ėjo. Nu, bendrai jis buvo ne mergininkas. Man atrodo, kad nešaudė žydų. Ne, ne, ne.
O mergininkų tai čia buvo, oj… Mergininkų. Taigi aš apie šituos mergininkus žinau. Aš gi juos vežiojau. Labai gerai atsimenu. Tadu buvo 1956 metai. Tai, supranti, pavasaris. Dubingiai tadu buvo Nemenčinės rajonas. Vieną kartą susitikau kunigėlį, sako, mane pavežk pas siuvėją. O šita siuvėja gyveno už ežero. Gerai. Sėdam, davai, nuvažiavom. Jinai priėmė gerai. Pavaišino. Krupniko. Ir ten, supranti, gėrėm, ir man jau laikas eit. Tai, sakau, važiuosim? Ne, tai sako, aš nevažiuosiu. Tai kurgi jis važiuos! Ir pasiliko. Nu ir važiavau. O ti buvo pašalę, bet sniego nebuvo. O tenai kelias tai jop…. Nu, ir aš ten vos neapsiverčiau su mašina. Šiaip ne taip išvažiavau, nes buvo sausa. Išvažiavau prie pat ežero. Tai per tiltą ir parvažiavau. O kunigas pasiliko. Tik, sako, nebūk boba! Neplepėk. Sako, nebūk boba. Taigi jis ten liko pasimylėt. Taigi aišku. Kų gi čia.
Paskui dar vieną kartą reikėjo jam važiuot į Nemenčinės rajoną nuo pat ryto. Atėjau, sako, biškį palauk, atveš nabašninką. Atvežė, sako, mirė tokia Helena, o ji biškį nerazumna (truputį neprotinga). Tai, sako, į bažnyčią jos nereikia nešt, nes kad ji buvo tokia ne visai, tai gal jos dūšia nenuėjo pas Dievą užsiregistruot. Nu tai kaip čia buvo, kad nedaėjo? – klausiu aš. Tai jis sako – „visai paprasta, dūšia tai toks kaip muilo burbulas, nematomas tiktai. Jis nutrūko ir nenuėjo iki Dievo. Visai paprasta“ –, sako jis. Aš stoviu ir girdžiu. Sakau, ko tu čia maustai žmones! Nu tai va. Toks kunigas buvo. Nesakysiu, koks.
O dar buvo toks Rimašauskas, kuris išėjo pas Adelę, felčerę. Žydaitę. Metė kunigystę. Gal įsimylėjo šitą žydaitę. Gal jis labai įsimylėjo, nu. O šiaip tai žydai ir vietiniai nesiženijo, ne. Kažkaip nedaleido žydai. Nu tai va.
Buvo dar kitas kunigas, senas. Ten atėjo pas jį sena panelė. Jis gyveno špitolėj ar ti zakristijoj, ten, kur tos žemos durelės būdavo. Vienam gale buvo bažnyčia, o kitam jisai jau gyveno. Ir dar buvo, tokia, ją vadino baltapūke, tokio šoferio Tamašausko sesuo. Jinai irgi atėjo. Ir atrado juos jau abu sėdinčius. Tai išdaužė langus šita baltapūkė. Tai bažnyčios langus. Išėjo, bam, kaip davė ir išdaužė. Tamašausko sesuo. Šoferio.
Meilė
Zosė. Žmona mano. Kaip ji atsirado? Supranti, kaip buvo. Nu, Steponavičius toks buvo. Nu, kartu važiavom Nemenčinėn. Steponavičius zagsan (metrikacijos skyriun) turėjo važiuot ir man nedavė ramybės, sakė vis važiuojam ir važiuojam kartu. O jie buvo susikalbėję su Zose tenai. Nu tai jeigu būčiau vienas, tai būčiau nevažiavęs. O kad nuvažiavom tai ir mes tą pačią dieną susirašėm. Nu biškį mes draugavom su ta Zose, nu tai… Nu tai nugyvenom neblogai tą gyvenimą. Ką galiu pasakyt. Gerai gyvenom. Tik susirgo va ir numirė. Gerai gyvenom, nepasakysiu.
Ir dar Birutę prisimenu. O, ahm… Prisimenu, kur neprisiminsi. Jinai buvo su baltu chalatu. Felčerė. Kai ji išvažiavo, tai aš apsiženijau Zoską. Tais pačiais metais. Ant širdies skausmo. Nu, tai matai, čia skausmo buvo. Čia bendrai baisu buvo. Rimtas reikalas. Bet čia, matai, čia… Ta meilė galėjo blogai baigtis. Susitarėm, sako Birutė, reikia man šalintis, nieko čia neišeis. Ji buvo ištekėjus, sūnus, viską. Bet jos vyras pijokas buvo. Nu, jis gerdavo. Galėjo būt taip pat, kaip aniem va. Ar žinai, kaip jiem buvo? Blogai baigėsi. Nu, ta meilė… Šitas… Vyras ir pradūrė savo žmoną. Tai iš ko? Ne iš meilės? Davė peiliu tenai ir dabar vaikšto invalidė. Su ta meile ir man taip galėjo būt. Svetima meilė tai jau… Blogai.
