Kol žmogus gyvena, tol gyventi verta..
Pasakoja Dubingių senolis Juozas Michnevičius (g. 1931m., Ciūniškių k. Molėtų r., dabar gyvenantis Ciūniškėse)
Abu tėvai – vietiniai. Motina, buv. Saikauskaitė, tėvas – iš Ciūniškių kaimo, besiribojančio su miesteliu šiaurinėje jo dalyje, kur šeima ir gyveno.
Didžiąją dalį savo amžiaus Juozas gyveno Vilniuje, išėjęs į pensiją grįžo į tėvų sodybą. Šalia įsikūrė ir vienas iš jo sūnų. Pokalbio metu sėdėjome ant suolo, kurį Juozas prisimena nuo vaikystės – daręs jo krikštatėvis Klemensas Bielinskas. Pirkios viduje, pasak šeimininko, viskas likę kaip iki jam išeinant miestan, na, tik duonkepio nebėr. Bet pečius tebestovi. Prie jo pakabinti džiovinami obuoliai, kvepia. Vakarais Juozas valgo iš jų virtą kompotą. Žmona iš Vilniaus dar atveža kokios skanesnės „bulkos“. Graži buvus pora…
Jau prispaudė mane senatvė. Atminties nebėra tokios geros… Pažiūriu į savo žmonos nuotrauką – buvo tikra gėlė. Tikrai! O dabar į ką mes panašūs? Jeigu žmogus dar vaikšto, tai gerai. Jeigu guli – kam toks gyvenimas? Aš dar vaikštau šiek tiek.
Ką aš prisimenu? Viską. Pirma buvo rusai, per pirmą karą. Pasakojo apie tuos tėvas. Ir apie Antrą pasaulinį karą pasakojo, bet ir aš jį atsimenu, jau buvau pacanas, gal dvylikos. Prisimenu, kaip užėjo rusai, paskui juos išvarė vokiečiai, o paskui vėl rusai vokiečius, taip ir vaikė vieni kitus. Pamenu, kaip gyvenom ir prie vienų, ir prie kitų. Prie „pirmų rusų“, jie dar ir žemės neatėmė, tėvas turėjo 8 ha. Prie vokiečių buvo labai sunkus ir baisus gyvenimas – pradėjo mušti žydus.
Darbas ir meilė
Mano labai sunkus gyvenimas buvo. Tie kolūkiai, paskui paėmė į kariuomenę, išsiuntė į Tolimuosius Rytus, prie Sachalino, 23 paras važiavom. Nuo Maskvos 10 000 km. 1952 m., gegužės 18 d. iš namų, jau buvo šilta. Atsikeliam Vilniuj – balta visur, sniego privaryta. 20 d. išvažiavom iš Vilniaus, dar sniego buvo. Tris su puse metų tarnavau. Šeimos dar neturėjau.
Vilniuj Dirbau, ai, duonos kepykloj pečkuriu, paskiau garvežių depo, paskui vėl grįžau į kepyklą ir ten pradirbau 41 metus. Suvirintoju.
Žmona mano iš Riaubiškių. Susipažinom, rodos, taip. Ne rodos, o taip ir buvo. Vaikščiojau mokytis išpažinties. Ir ji vaikščiojo. Ir tokia graži mergaitė… Tai jau galvoj liko. Tada man buvo gal dešimt metų. Ji pusantrų metų jaunesnė už mane. Paskiau Dubingiuose į bažnyčią nueidavau, ir ji ateidavo. Tai visą laiką jau „ant akies“. Paskiau vieną kartą surizikavau ir nuėjau pas juos į namus. Dar pacanas toks. Su vienu suaugusiu vyru iš Murališkių. Einam pro duris, tas draugas sako: „Žiūrėk po nosim, neužkliūk kur nors, nenugriūk“. Na, paskui pradėjau ten landžiot, landžiot taip ir… Iki tol, kol nenuėjau, su ja nebuvau nė karto kalbėjęs. Per išeigines, būdavo, nueini, per naktį prasėdim prie stalo, paskiau jau ir pasibučiavom… Gal šešiolika tada man buvo… Paskui laukė iš kariuomenės grįžtančio. Draugavom prieš tai 3,5 metų, sulaukė… laiškus į kariuomenę rašydavo, nuotraukas siųsdavo, siuntinėlį buvo atsiuntus. Bet laiškų nebeturiu, žmoną turiu. Grįžau 1955 m. rudenį, o 1956 apsiženyjau. Jau Vilniuj gyvenau. Gyvenime visko būna. Ir pykomės, ir gerai gyvenom. Du sūnus užauginom. Abiems jiems jau virš 60. Pasistatė čia namus, atvažiuoja. O aš čia gyvenu. Ką aš ten Vilniuj veiksiu? Čia ir darbo turiu, ir laisvas esu. O ten ką? Sėdėt ir televizorių žiūrėt? Turiu katiną, va. Kai grįžau čia 2000 m., tai ir kiaules laikiau, paskiau ožkas, karvę buvau nupirkęs, paskiau jau pasidarė sunku. Žmona savaitgaliais atvažiuoja, valgyt paruošia. Taip ir gyvenu.
Mokykla
Lankiau tą senąją mokyklą. Pradinė buvo. Mokytojas buvo Rukšėnas. Iš pradžių mokė jis vienas, vėliau ir daugiau. Iškrito pavardės kitų. Buvau antroj klasėj ir pradėjau per pamokas išdykaut. Pastatė mane į kampą. Pastatė į kampą ir žiūrėk, sako, į kampą. Aš atsigręžiau ir pradėjau iš šito visko juoktis. Jis man už kaklo, jis antram mokyklos tos jau gale gyveno. Nusivedė į tą savo butą, „mauk kelnes“, sako, „gulkis ant grindų“. Nu ką, aš nusimoviau kelnes, o jis ieško diržo ir kad būtų geležinė sagtis. Ir ten ir ten, ir po lova pažiūri, kur čia turi būt tas diržas… Aš jau pradėjau verkt. Jau man baisu pasidarė. Pradėjau verkt. „Nu, jei tu daugiau taip nedarysi, tai dovanosiu šitą kartą“. „Nedarysiu, nedarysiu!“ Tai tik tėvą liepė ant rytojaus atsivest. Jam viską papasakojo. Tai jau nebedariau taip. Griežtas buvo, bet nemušė, tik pagąsdino. Tai kaip dabar prisimenu – kaip ieško geležinio diržo. Bet padėjo, padėjo! Jau juoktis nebereikėjo, pradėjau verkt.
Tapatybė. Lietuviai-lenkai-žydai
Aš esu lenkas. Mano mama ir mirdama lietuviškai nei mokėjo, nei suprato. O tėvukas tarnavo lietuvių kariuomenėj, papuolė į pačius pirmuosius šaukimus, prievolinius (1919 m. – red. past.), tai ten išmoko lietuviškai. Seneliai irgi nė vienas nemokėjo lietuviškai, visas kraštas čia buvo vieni lenkai. O kas jau laikydavo save truputį „prie Lietuvos“, tai vis tiek namuose kalbėjo tik lenkiškai. Seni žmonės tiesiog nemokėjo kitaip. Būdavo, vaikas su savo močiute nesusišneka.
Bet pelkių, miškų pavadinimai visi lietuviški buvo: ežeras Asiūklis, Grūšakalnis, Keliaraistis… Bet kaip šitas kraštas sulenkėjo, aš nežinau. Bažnyčioj kariavo visą laiką dėl tos kalbos. Prie Lietuvos čia buvo Dubingių dvaras. Buvo išdalinta žemė 1918 m. savanoriams, kurie kariavo su lenkais. Tai ten pora žmonių ir namuose kalbėdavo lietuviškai – buvo tikri lietuviai. O čia aplinkui visi lenkai. Tai bažnyčioj lenkai nori lenkiškai melstis, o lietuviai – kad lietuviškai. Prie Smetonos melsdavosi bažnyčioj lenkiškai, juk pats Smetona buvo iš tokių pat kraštų.
Nu kaip. Su žydais tai nebendraudavom, man atrodo taip. Jie buvo žydai, mes katalikai, lenkai, lietuviai. Nesipykdavom, gyvenom kaip ir su visais žmonėm, ir viskas. Jie turėjo Dubingiuose krautuves, restoranas toks buvo, mažas Noska, didelis Noska buvo, paskiau Abramka, taip pagalvojus, aš beveik visus žydus prisimenu. Tai visus juos čia išmušė. Obuoliukas liko. Su žmona pasikavojo pas vieną, pas kitą žmogų. Kaip rusai užėjo antrą kartą, tai jie išėjo kažkur kitur.
Kai mokiausi pradinėj mokykloj, tose klasėse buvo ir žydukai. Kartu mokinomės. Tai ir draugaudavom, ir susimušdavom – kaip jau vaikai.
Šeštadieniais būdavo šabas. Pradėdavo švęst penktadienį vakare. Pradeda švęst ir būdavo labai griežtai: neduok Dieve ką nors dirbt… Aš buvau su seseria Dubingiuose, kažko pasiuntė tėvai, tai vieno žydo mergaitė priėjo ir duoda laišką. Kad atplėštume. Šitą laišką. Tai aš atplėšiau, ji atnešė po saldainį, mums davė. Paskiau aš einu namo ir galvoju: gal negalima buvo? Gal buvo toks laiškas, kad jo nebuvo galima plėšt? Pasidarė baisu, tėvams namuose ir nesakiau nieko. Bet vėliau pasakiau. Tai matot, negalima jiems net tokio dalyko padaryt būdavo.
Tarpukaris ir Antrasis pasaulinis karas
Nu ką, mušė žydus, lenkai buvo stambesni ūkininkai, tai išvarinėjo juos, vežė iš Lietuvos į Kauną, ar kur. Mano tėvas važiavo iš Ukmergės ir sutiko tokius Paulavičius iš Kurkliškių, tai juos vežė ar į Kauną, ar į Ukmergę. O ką norėjo su jais daryt? Neilgai ten juos palaikė, gal savaitę, ir jie grįžo. Bet jų namuose jau gyveno lietuviai. Tai ir glaudėsi grįžę kur nors – tai pas gimines, tai pas pažįstamus. O kai vokiečiai traukėsi, iš sodybų pasitraukė ir tie naujasėdžiai. Tada lenkai galėjo grįžti į savo namus.
Buvo toks kaimynas Bielinskas, jie irgi turėjo būti išvežti. Seniūnas Linkevičius Adomas kažkaip sužinojo, kad juos išveš, tai pasakė vienam iš Bielinsko sūnų, ir jie visi iš namų pabėgo. Slapstėsi jie visą tą laiką, bet ir vaikščiodavo, niekas jų nekliudė. Atvežė iš Lietuvos kitus žmones, tokius girtuoklius, ir apgyvendino Bielinsko namuose.
O tėvas prie vokiečių ir prie rusų vienu metu špikuliavo
Pjaudavo karves ir veždavo į Vilnių. Arkliu. Prie vokiečių būdavo labai pavojinga, pakeliui visokių chuliganų, plėšikų būdavo pilna. Bet taip užsidirbdavo tada. Kartu su tuo Bielinsku. Dviese ne taip pavojinga būdavo.
Vieną kartą, pasakojo, važiavo ir turėjo gerą riešutinę lazdą. O Bielinskas Klemensas zdorovas vyras. Jeruzalimkoj reikdavo nusileist nuo kalno prie upės, paskui vėl į kalną. Užstojo, arkliui už apynasrio, prie vežimo, su pistoletu rankose: „Ką vežat? Nieko nevežat? Ko važiuojat? Parodykit, kas vežime“. Tai šitas Bielinskas su ta lazda tam, kuris priėjo, kaip mojo, o tėvas – su botagu arkliui. Geras buvo arklys. Kad šoko, tai tas po arkliu griuvo, o jie ir nuvažiavo. O pistoletas turbūt buvo tik pagąsdint, jei būtų užtaisytas, būtų juk šovęs. Bet nešovė, nieko. Va tokie dalykai.
O kai rusai išvarė vokiečius, tai rusai pradėjo vežt stambesnius ūkininkus, ir vėl reikėjo visiems lakstyt ir slapstytis.
Apie Armiją Krajovą girdėjau tik kalbas. Na, kad jie būtų buvę banditai, tai aš nepasakyčiau. Atiminėjo dviračius, paskiau balnus, – jie ruošėsi rusus varyt. Tai jie atiminėjo iš žmonių ginklus iš tų, kur žinojo, kad turi, automatus ar ten pistoletus kokius atiminėjo, o kad užmuštų, ar ką tai, aš negirdėjau.
Dar buvo ir komunistų kuopelė. Taigi, Maginskas. Tai komunistai kaip buvo, nu, kai pirmi rusai bėgo atgal, tai jie kartu su tais rusais ir pabėgo. O paskiau po karo ir vėl grįžo. Ir Maginskas buvo su pirmais rusais pabėgęs, o paskui jau grįžo kaip didvyriai, netgi atminimo lenta stovėjo Dubingiuose.
Rusai užėjo antrąkart
Kai rusai užėjo antrąkart, kur buvo žmonės turtingesni, atėmė viską. Pradėjo kolūkius daryt, reikėjo arklį atiduot, karvę tik vieną laikyt. Sunkus gyvenimas buvo labai. Daug ištremtų nebuvo, nes čia nebuvo bagočių. Buvo ištremtas Gylys (savanoris), Semaška.
Mūsų žemės kiek turėjo tėvai, tiek ir atėmė. Davė 60 arų bulvėm, daržui, ir vieną karvę. Mano tėvas buvo Ciūniškių seniūnas. Tai ką. Suvarė visus žmones iš kaimo ir liepė išrinkt seniūną. Kažkas įkišo liežuvį – Davai Miknevičių! – taip ir išrinko. O žmogus taigi beveik negramatnas, ir vis tiek turėjo būt. Sunku jam buvo. Ir bijojo naktimis tų partizanų, kad neateitų, neužmuštų. Čia, kur tas žalias namukas, Ilgevičių tėvus išmušė ir sudegino namą, viską. O tėvas seniūnas tuo laiku buvo.
Buvo toks garnizono viršininkas Sockis. Tėvui liepė duot kažkiek arklių, kad tą garnizoną nuvežtų į Giedraičius. Dubingiuose tėvui sako: „Jūs areštuotas“. Ten toks Bielinskas Vincas gyveno, tėvas užėjo, paprašė biškį duonos, kokių marškinių, ar ko, ir išvežė jį į Giedraičius. Ant rytojaus aš į Giedraičius nuėjau pėsčias, pacanas buvau, ir prie klebonijos buvo svirnas. Stovi vienas skrebas sargas su šautuvu. Ir užeidavo gi jie pas mus kaip pas seniūną. Tai aš jau pažinau tą skrebą. Sakau, kaip man tėvą pamatyt? Tai jis iškvietė iš ten tėvą, o ten daug žmonių buvo prikišta, su tėvu pakalbėjau, tėvas sako: „Žinai, ką, kai grįši namo, atvežkit man rūbų daugiau ir valgyt, nes kas čia bus neaišku. Matyt, kad manęs nepaleis“. Ant rytojaus mama ir dar vieno suimto, tokio Rugevičiaus, žmona nuvažiavo į Giedraičius, nuvežė valgyti ir daugiau rūbų, o tėvo jau nebėra, išvežtas. Į Ukmergę. Nežinom, už ką. Ten juos pralaikė tie skrebai nebeatsimenu kiek. Nemušė, tik naktį pakeldavo ir visaip ten “tu banditas, tavo rankos kruvinos…“ Varo, varo, varo, ir vėl atgal nusiunčia.
„Banditai“
Banditai buvo vietiniai, visi juos pažinojo. Žukausko ir Gruzdo gaujos. Gruzdas nuo Meilužių, kare buvo kontūzytas, paleistas grįžo. Kad nereiktų atgal į karą, išėjo į mišką ir suorganizavo gaują. Jis dar nelabai bjaurus buvo. Aš negirdėjau, kad jis ką užmuštų. O Žukauskas taigi kiek išmušė žmonių! Iš Riaubiškių kaimo jis buvo. Norėjo gert, gerai gyvent ir išėjo į mišką. Tikras banditas buvo, joks jis ne partizanas. Plėšikas. O vadino save Lietuvos partizanais.
Buvo šokiai Riaubiškėse. Aš buvau su draugu. Dideli šokiai, pradėjom šokt, juokaut. Tik įbėga dviese – Žukauskas ir kitas, su automatais. „Ką, jūs čia šokat, mes kraują liejam, o jūs šokat? Vyrai į dešinę, mergos į kairę!“ Rėkė rėkė, paskui pats šokt pradėjo… Paskiau visus iš eilės bernus sustatė ir – „Kaip pavardė, iš kur, kas tu?“ Nu, tai priėjo prie manęs. „Miknevičius? Juozas? Iš kur?“ „Iš Ciūniškių“. „Ne iš Dubingių?“ „Ne, iš Ciūniškių“. Ir dar kartą, ir dar klausia, ar tikrai ne iš Dubingių. Žiūriu, kad jau čia bus blogai. Prie nieko nepristojo, tik prie manęs. O Dubingiuose buvo komjaunuoliai, irgi Miknevičiai. Ir dar vardas vieno Juozas. Ir pavardė, ir vardas tokie patys. Tai kad kiek būtų mane sušaudęs. Gal kas iš pažįstamų pasakė, kad ne tas, tai per plauką buvau nuo mirties. Nes šaudydavo iškart. Porą žmonių tai su lazdom uždaužė. Bjaurus žmogus buvo. Jį patį irgi nušovė. Kažkur išgėrinėjo, o kaimynas žinojo. Ant dviračio – ir į Giedraičius. Pasakė garnizono viršininkui Sockui, apsupo tą namą, jis turėjo rankinį kulkosvaidį, išėjo iš namų, nuėjo į tvartą ir pradėjo šaudyt ir bėgt. Nepadėjo. Pakeliui nušovė jį. Gerai padarė tas žmogus, kad paskundė. Jis ir Lietuvoj liko kaip banditas, niekas niekur nė vieno karto jo nepaminėjo kaip partizano. Vis klausiausi, ar kas nors nekalbės kitaip, nekalbėjo. Jie čia vaikščiojo trise. Žukauskas, Meilūnas ir Litras (slapyvardis). Ne vietinis tas Litras, nežinau, iš kur jis.
O Gruzdo gauja buvo didesnė, bet nelabai didelė. Ir Gruzdą išdavė. Jie pas kažkokį Bijūtiškio mokytoją buvo, su juo lyg draugavo, bet pamatė tas, kad čia durnas dalykas, ir kai jie turėjo pas jį ateit, tas Gruzdas, pranešė garnizonui ir taip pat juos apsupo, taip pat pradėjo bėgt, atsišaudyt atgal, bet jį užmušė.
Glitiškių žudynės
Prie vokiečių buvo baisiausias dalykas, kai lietuviai tie, iš Dubingių dvaro, trys savanoriai, kuriems tas žemes išdalino, paskui ir iš Giedraičių dar buvo, Nuvažiavo į Glitiškes ir išmušė ten žmones. Vaikus, sakė, už kojos, per tvorą… Tik dėl to, kad jie buvo lenkai. O ten buvo degtinės gamykla Glitiškėse. Prisigėrė ten ir davai mušt lenkus. Paskui tas Stašelis, visų dar ir pavardes prisimenu, gyrėsi paskiau, kaip vaikus plėšė už kojų. Stašelis, Malevičius ir Gylys. O pats glavnas buvo Malevičius. Buvo baisus dalykas. Aš nežinau, kad, daleiskim, ir tie lietuviai. Nuvažiavo, prisigėrė, išmušė. Tai nu gerai – mušk suaugusius žmones, vaikas prie ko čia? Plėšė vaikus pusiau už kojų… Nuo Glitiškių dabar važiuojant į Paberžę ten jie visi palaidoti. Sutvarkyti kapai labai gražiai, kiekvienam žmogui kapelis. Ten parašytos pavardės, „broliškos kapinės“.
O paskiau po to pradėjo lenkai lietuvius mušt. Čia, Dubingių dvare, išmušė žmones, paskiau kitur. O nei Stašelio, nei Gylio, nei Malevičiaus neužmušė. Užmušė visai nekaltus žmones. Šeimas jų sušaudė, jų pačių ne. Šito Gylio dukrą užmušė lenkai per Glitiškių žudynes. Tokia graži mergina buvo… Aš ją prisimenu… Dar buvo kita mergaitė, gal 5-6 m., tai ji pasislėpė klojime. Lyg peršovė, bet gyva liko. Šitas vaikas taip ir liko. O ta graži tai jau buvo panelė…
Ir mums buvo čia nesaugu. Išmušė tokius gerus žmones… Jie niekur nevažiavo, nieko neužmušė, gyveno žmonės kaip visi žmonės, visi mes draugavom, viskas buvo tvarkoj. Ir lenkai juos išmušė. Užtai, kad papuolė lietuvis. Taip pat kaip ir lietuviai darė lenkam. Parašydavo raštelį, priklijuodavo prie sienos „Zemstwo za Glintyshki“ (kerštas už Glitiškes). O taip. Iššaudė 24 ar 22. Kai lenkai atėjo šaudyt lietuvių, pirmas namas už Ciūniškių buvo Kuncevičių, jis buvo savanoris, irgi gavęs žemės dvare. Jo žmona buvo lenkė. Tai jam liepė iškasti duobę, buktai sau, Armijos Krajovos žmonės, atvedė jį prie tos duobės ir liepė kalbėti poterius. Jis mokėjo lenkiškai, tai kalbėjo lenkiškai, tada atvedė šunį, šunį nušovė prie duobės, o jį paleido. Pats jis tai yra pasakojęs. O Gurskas kodėl liko – tai iš ryto išėjo prie gyvulių, jo namuose nebuvo. O žmona irgi buvo lenkė. Žmoną sušaudė ir vaiką sušaudė. Vyriausia dukra ėjo pas tėvą ir netgi sutiko tuos kareivius, jie net kažką jai pasakė, tai buvo ankstyvas rytas. Jinai nuėjo ten pas tėvą prie ežero, kur jis buvo prie arklio. (Ji neseniai mirė, tai čia iš jos prisiminimų). Ji matė, kad kareiviai nuėjo į dvarą, nuėjo pas tėvą ir jie su tėvu pasislėpė su gyvuliais. Po kiek laiko kai grįžo, rado, kad mamos nebėra, ir broliuko, ir kaimynų nebėra, o jie liko gyvi. Tai buvo Gursko pirmoji žmona. Paskui jis vedė gražuolę lenkę. Su ja susilaukė dar trijų vaikų.
Baisu buvo. Ir mes namuose nenakvodavom, nes galvojom, kad lietuviai vėl pradės lenkus mušt. O čia šalia gyveno lenkai, mes irgi lenkai, tai galvojom, kai pradės lietuviai, tai ir išmuš visus. Tai mus vaikus tėvai į kitą kaimą išvežė, kad čia namuose nebūtume. Nes kai pradės mušt, tai tėvai gal pabėgs, o mes vaikai… Mes buvom dvi seserys ir aš, vyriausias. Bet lietuviai daugiau nebemušė, taip ir užtilo visa šita. Ir kurie anksčiau draugaudavom ir paskui draugavom, po visko. Čia nebuvo taip, kad va, aš lenkas ir man kas nors sakytų: “O, jis lietuvis, su juo nedraugauk!“ Taip nebuvo. Jis gi toks pat žmogus, kaip ir aš. Su lietuviais mes sugyvenom normaliai. Jokių priekaištų ten nebuvo – kad tu lietuvis ar kad tu lenkas. Normaliai gyvenom, ir viskas.
Kunigas Jonas Žvinys
Kiek prie viso šito prisidėjo kun. Žvinys, sunku pasakyt. Kalbos buvo, kad prisidėjo jisai prie šito, bet ar čia buvo tiesa, ar ne, nežinau.
Aš prie Žvynio mokiausi Pirmai išpažinčiai. Tai gerai prisimenu, kad jis sakė taip: jeigu poterius sukalbi lietuviškai vieną kartą, tai lenkiškai reikia tris kartus. Tada būna ta pati vertė. Gerai prisimenu. O vaikam kas – kam jiems kalbėt tris kartus lenkiškai, jeigu gali vienąkart lietuviškai?
Kiti sakė, kad ir prie žydų šaudynių jis prisidėjo, sakė, kad net mušė juos pats. Bet negali būt. Man atrodo, kad čia melas. Nežinau. Netikiu. Bet geras žmogus jis nebuvo. Jis buvo kaip karininkas. Visą laiką jojo raitas, šautuvas ant pečių – taip prie vokiečių buvo.
Nežinomas vokiečių kareivis
Kai rusai 1944 m. varė vokiečius, gal birželio pabaigoj, tai mano tėvo brolis, va čia tam name gyvena, kitas dabar namas čia pastatytas, sako: „Šitą naktį čia praėjo vokiečių kareiviai. Einam pažiūrėt, pavaikščiot, gal ką nors išmetė.“ Aš buvau pacanas toks. Ėjom. Nuėjom, ten gyveno toks Šumėnas, buvo tikras lietuvis, buvo žemės jam duota, kelias praeidavo netoli tų namų ir miškelis. Miškas. Mes į šitą mišką užėjom, ten granatų primėtyta, kepurių tu geležinių, šalmų, paskiau protivogazų miške primėtyta, aš paėmiau vieną tą kepurę, paskiau protivogazą šitą paėmiau, granatos neėmiau. Žiūriu, ten buvo suarta, gabalas žalias šito Šimėno, pirmą kartą suarta, velėna taip sukelta, žiūriu taip ant tos velėnos šakos taip ten matosi. Aš atėjau, o tas mano dėdė tam miške. Paskiau žiūriu, medžiaga kokia tai. Žiūriu, medžiaga, aš paėmiau taip už tos medžiagos ir taip traukiu… Sakau: „Dėde, dėde, ateik, žiūrėk, čia kažkokia medžiaga pakavota.“ Jis atėjo, atvertė kitam gale tą velėną – galva žmogaus. Va taip va guli. Tai aš nusigandau, o ten kaip vežė gal tuos sužeistus kareivius, ar ką, tai tą velėną uždėjo ant tų šakų ir nuvažiavo toliau. Tai aš kaip išsigandau, tai paskiau namuose kaip eidavau miegot, tai vienas negalėdavau miegot ilgai. Rodės, šitas vokietis guli prie manęs ir viskas. Kokį tai laiką. O paskiau praėjo. Pacanas buvau. O paskiau kaimynai susirinko ir tą žmogų palaidojo. Iškasėm tą duobę. Tai mokytoja Liongina Giedrytė prižiūrėdavo. Tai gėlių nuneša…
Akmuo "Čigonų stalas"
Kiek aš atsimenu, tas akmuo vadindavosi „Čigonų stalas“. Matai, kas čia yra. Kadais čigonai prošal pravažiuodavo ir ten pietaudavo. Valgydavo ant šito akmenio. Labai didelis tas akmuo. Dabar į žemę giliai įsmigęs. Žurnalistams kartą jį parodžiau, tai sakė, kad aš į istoriją įėjau, nes parodžiau jiems tą akmenį.
Kol žmogus gyvena, tol gyvent ir verta. Viską, viską pasauly matai, prisiminimai visokie…
