Ši žymi asmenybė Dubingiuose klebonavo net trejetą kartų: 1961–1966 m., 1973–1974 m., ir 1989–1990 m. Vyresni miestelio gyventojai Česlovą Kavaliauską mena iki šiol. Maža to, su jo asmeniu siejamas ne vienas šmaikštus pasakojimas, pagražintas pasakorių fantazija. Nors kunigas buvęs labai garsus ir daug nuveikęs ne tik Dubingiams, o ir visai Lietuvai, sykiu buvęs ir labai paprastas, prieinamas, asketiškas. „Jis buvo vienas iš mūsų” – pasakoja anuometinis miestelio fotografas Jonas Giedrys.
Veikiausiai būtent šios savybės kliuvo kanoniškesniems parapijiečiams, taigi dvasiškam tėveliui kliuvo ir piktų jų raštų, siunčiamų vyskupijon. Ne visiems tiko jo kalbos apie gyvą tikėjimą, tiesmukoka tamsybiškumo ir formalaus rituališkumo kritika. Nepaisant to, kun. Č. Kavaliauskui Dubingiai patiko. Pasauliečiams bičiuliams yra ne kartą užsiminęs, kad iš jų niekur nebebūtų norėjęs trauktis.
Trumpai apie šią asmenybę
Č. Kavaliauskas gimė 1923 m. Pumpėnuose, mirė 1997 m. Vievyje. Kunigu įšventintas 1946 m. Už vadovavimą seminarijoje veikusiam Tomo Akviniečio studijų būreliui, antitarybinius pasisakymus ir religinius patarnavimus partizanams 1950 m. suimtas, kalintas Norilsko ir Magadano lageriuose. 1956 m. amnestuotas, grįžo į Lietuvą. Plataus akiračio dvasininkas eruditas, visada domėjęsis mokslo išradimais ir ieškojęs sąsajų su tikėjimo doktrina. Rašytojas, poetas, išleidęs keletą knygų (daugelis jų pasirodė po jo mirties), vertėjas, be kitų religinių raštų į Lietuvių kalbą išvertęs Naująjį Testamentą.
2001 m. (po mirties) Č. Kavaliauskas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Prisimena dubingiškė Kristina Giedrytė-Lyndienė
Kunigas Česlovas Kavaliauskas Dubingiuose kunigavo tris kartus. Jis ir mano tėtį laidojo. Po to sesuo (ji buvo mokytoja) visus metus kartą per mėnesį užsakinėjo šv. Mišias už tėtį. Jos pačios sveikata buvo labai prasta, tai kartais nueidavo į bažnyčią, kartais – ne. Tai aš atvažiuodavau ir dažniausiai su Č. Kavaliausku bažnyčioje melsdavomės dviese. Nes šiaip žmonių juk tais laikais neateidavo. Tai aš visus metus su juo taip ir meldžiausi. Kartais ir pabendraudavom.
Kunigas labai domėjosi VU rektoriumi V. Kubiliumi, o aš tuo metu kaip tik su juo dirbau. Nežinau, kodėl, gal tiesiog jis jam buvo įdomus kaip intelektualus, išsilavinęs žmogus.
Mano sesuo neakivaizdiniu būdu studijavo istoriją universitete. Jai reikėjo mokytis lotynų. Tai kun. Kavaliauskas jai išversdavo tekstus. Nes tėtis tada dirbo kolūkio sandėlininku, jie buvo gerai pažįstami, tai paprašydavo, jis ir padėdavo.
Kunigas nepaprastai šį kraštą mylėjo. Buvo labai taikus žmogus. Bet jį žmonės iš čia išgyvendino. Atėjus atgimimui atsitiko taip. Gyveno jis tokiam namuke, o parapijiečiai norėjo iš komunistų atimti kleboniją, nes ten buvo įsikūręs komunistų lizdas. Vyko partinis susirinkimas, parapijiečiai reikalavo grąžinti pastatą kunigui, o kun. Č. Kavaliauskas pasakė: „Man tos klebonijos nereikia, gerai ten, kur esu.“ Žmonės labai supyko. Bet tada Stepas Paškevičius sėdo į mašiną, nuvažiavo į Molėtus, o ten observatorijoje buvo Gunaras Kakaras, tuometinis Aukščiausios Tarybos deputatas. Tai Juozas atsivežė į Dubingius Kakarą į tą partinį susirinkimą ir atkovojo kleboniją. Bet Kavaliauskas ten vis tiek nesikėlė. Jis nebuvo politiškas, nesivėlė į tuos dalykus.
Dar viena priežastis – jis buvo teologas, filosofas, ne tik kunigas. Kartą prieš Velykas žmonės ruošė dekoracijas „šarvoti“ Kristui, kaip kad būdavo įprasta tada bažnyčiose, o jis pasakė: „O kam to reikia? Šito visai nereikia, čia fetišas“. Žmonėms tai labai nepatiko. Čia buvo jo klaida. Žmonės to nesuprato. Juk ne didmiesčio parapijoj dirbo. Parapijiečiai paskundė vyskupui ir jį iškėlė.
Bet šiaip jis buvo nepaprastai gilus žmogus. Ir kažkur yra rašęs, kad savo gyvenimą norėtų baigti Dubingiuose, bet dėl piktų žmonių negalįs.
