Padavimas:
tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten, šone ant aukštumėlės, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmogus, vardu Aš Vėjas. Jo pati buvusi didelė pikčiurna, be to, taip smarkiai švepluodavo, kad neištardavo net savo vyro vardo. Kaip tik dėl to ežero vardas ir liko toks, koks yra. Netaisyklingas. Užuot šaukus ežerą “Ašvėjas”, žmonės vadina jį Asveja – taip, kaip savo vyrą šaukdavo žiežula jo pati.
Bet svarbiausia ne tai. Daug svarbiau, kad pats senukas Aš Vėjas buvo geraširdis, darbštus ir labai rūpestingas šeimininkas. Tik bėda, kad jam vis nesisekė gyventi, visokie vargai jį persekiojo ir gaudė. Žiūrėk, tai troba sugriuvo, tai javai sudegė ar gyvuliai krito. Nespėja žmogelis po vienos nelaimės atsigauti, kita jį užklumpa. Visų labiausiai jis kankinosi dėl vandens stokos – aplinkui jo namus bolavo išdžiūvę smėlynai, dykrų dykros. Vos giliau atsidus, žiūrėk, jau dulkių stulpai viesulu sukasi. Lietus jei ir palis – saulė bematant balas išgarins. Apmaudu, nes už keleto varsnų telkšojo net keli melsvi dailūs ežeriukai, o Aš Vėjo pašonėje – pamanykit, nė menko lašo vandens… Susirūpinęs senelis ir kibirais tą vandenį nešė, ir statinėmis ritino, dienąnakt vilko amžinai ištroškusiai šeimynai ir gyvuliams girdyti. Žinoma, ir daržams, ir dirvoms palieti. Būdavo, linguoja ir linguoja jis keliu su naščiais. O nuilsęs atsisėda kur ant kupstelio ir dūsauja: “Tai, kad turėčiau prie namų nors mažą mažutėlę balutę, koksai laimingas būčiau!” Žodžiu, didesnį vargą rasti būtų sunku visoj plačioj žemėj.
Suprantama, iki gyvo kaulo įgriso Aš Vėjui vandenį tampyti. Tai neištvėrė ir pardavė jis pusę savo ūkio – kad įpirktų arklį ir vežimą ir galėtų vandenį vežte atsivežti. Pardavęs Aš Vėjas išsiruošė į turgų. Eina per mišką ir girdi, kažkas šaukia: “Kas norit pirkti ežerą! Nebrangiai parduodu!”
Apsidairė Aš Vėjas ir mato, po egle sėdi nykštukas ir ant pirštų suka sidabrinius dubenėlius. Blizga tie dubenėliai saulėje, mirguliuoja ir skamba, tarsi muzika gražiausia.
– Tai kaži kiek už tokį daiktą nori? – paklausė Aš Vėjas.
– Nedaug! Tiek pinigų, kiek pats kišenėje turi! – atsakė šis.
Žmogeliui taip reikėjo ežero, kad jis net derėtis nesivargino. Kuo skubiausiai išpurtė visas kišenes ir atidavė pinigus nykštukui, o tas kilstelėjo dubenėlius aukštyn ir tarė:
– Nagi, rinkis, kuris tau patinka labiausiai! Jeigu nori apvalaus ežero, padėk dubenėlį ant žemės ir tylėk. Bet jei užsimanysi kampuoto ar pailgo, mesk jį kaip įstengdamas toliau. Kol jis nukris, turi suspėt nupasakoti, koks jis turėtų būti.
Sunku apsakyti, kaip apsižiaugė Aš Vėjas! Įsidėjo dubenėlį kišenėn ir tekinas pasileido namo. Žinoma, nepaprastu pirkiniu pirmiausia norėjo pasigirti pačiai.
– Pačiute, žiūrėk, nusipirkau ežerą! – vos įpuolęs trobon pranešė.
– Seni, ar tik nebūsi išprotėjęs? – atrėžė pikčiurna pati. – Juk čia tik skardos gabalas, dar ir skylėtas! Ir kiek gi už šitą geležgalį būsi sumokėjęs? – neatlyžo.
– Visus, kiek turėjau! – prisipažino senelis.
– Ak tu, besmegeni! Kur protą padėjai? Nešdinkis greičiau iš mano akių, kad nė kvapo tavo čia neliktų! Ir nė nėbandyk grįžti, kol neatgausi visų pinigų! – sušuko pati ir stvėrė lazdą, užsimojusi tvoti savo vyrui per nugarą.
Šitaip suniekintas Aš Vėjas baisiai nusiminė. Greičiausiai nykštukas tikrai bus jį apgavęs. Ir pats ant savęs užsiširdijo, kad tokią daugybę pinigų prarado. Pasiėmė jis tą nelaimingą dubenėlį ir išėjo laukan. Nusileidęs už trobelės pakalnėn užsimojo, ir kad svies jį iš visų jėgų, šaukdamas:
– Kad tave kur galai griebtų!
“Cin-cilin-dilin!” – nuskambėjo, nuaidėjo ir prapuolė dubenėlis.
Žiūri senelis, trina akis ir patikėti negali: nejau jam vaidenas? Lyg per kokias miglas, bet vis aiškiau ir ryškiau tarytum kokiam veidrody ėmė ir suspindo jo liūdnas veidas. O tuo metu kad ims pro langą šaukt švepliuodama pati:
– As Veja, ar matai? Asveja – ežeras!
Subėgo žmonės, stebisi ir suprast negali, iš kur staiga atsirado tokia gausybė vandens. Pasileido visi bėgti ežero pakraščiu. Užduso, sušilo, o galo niekaip užtikt negali. Pralinksmėjo ir Aš Vėjas. Likęs vienas tik plumpt, įšoko į ežerą ir maudosi, matuoja gelmes. Jam taip patiko tyram vandeny pūškentis, kad į krantą nelipo. Ir dabar jis ten leidžia savo laimingas dienas. Išsikabaroja tik tada, kai jį aplanko dvi dukterys – Audra ir Vėtra.
Žinokit, Asvejoj labai smagu nardyti. Dugne yra tokia anga, pro kurią galima nusiirti į bet kurį kitą ežerą, net į jūras plačiąsias! Sakau jums, tikra tiesa, kad Dubingių vandens takai begaliniai. Kiekvienas drąsuolis gali tuo įsitikinti, žinoma, jei tik bus išmokęs gerai plaukti ir išdrįs leistis į šaltus požeminius ežero vandenis.
Tikrovė, gražesnė už legendą
Asveja, kitaip dar vadinama Dubingių ežeru, yra Molėtų, Švenčionių ir Vilniaus rajonų savivaldybėse. Tai vienas gražiausių Lietuvos ežerų. Vingiuoti, aukšti ir statūs jo krantai formavosi dar ledynmečiu. Geografai Asvejos ežerą laiko rininiu, lietuviškai – loviniu. Jis ir telkšo lovinio pavidalo pažemėjimo dugne. Pirmą kartą ežerą pamačiusiam prakeleiviui jis gali pasirodyti tarsi plati upė, nes yra siauras, bet labai ilgas (ilgiausias Lietuvoje): daugiau kaip tūkstančio hektarų plotą užimantis vandens telkinys, neskaičiuojant įlankų, tęsiasi apie 22 kilometrus, o su trimis įlankomis – Žalktynės Vyriogalos ir Dubingių – ir visus 30 kilometrų. Ežeras garsus salomis, čia jų kadaise buvo net šešios, pusė iš jų – gyvenamos. Dabar Asveja turi penkias salas, viena, ežere supylus pylimą, buvo sujungta su Dubingių miesteliu ir tapo pusiasaliu. Asvejos kranto linija siekia net 72,5 kilometrus, taigi norintys jį apsukti turės negailėti laiko ir būti pasirengę iššūkiams. (Aktyvi nuoroda į pažintinį dviračių taką, kurio dalis siekia ir Asveją).
Legendoje duodamas pažadas, kad Asveja galima pasiekti net jūras plačiausias, nėra iš piršto laužtas. Įstabu, nes tuo metu, kai buvo sekamos legendos, veikiausiai dar nebuvo žinoma, jog ežeras upeliais susisiekia su Žeimena, kuria galima išplaukti į Nerį, vėliau – Nemuną, o toliau – ir pažadėti didieji Baltijos vandenys… Dažnai sakoma, kad Asvejos įlankos, penkios didelės salos, iškyšuliai ir pusiasaliai, gausūs miškai primena Šveicarijos grožį, o jei dar pridėsime skaidrų vandenį, gaivų orą ir visais metų laikais besikeičiantį peizažą, taps suprantama, kodėl Asveja yra pamilta keliautojų.
Na, ir kaip nepaminėsi tokio mįslingo ir „mitiško“ fakto, kad Asveją yra ypač pamėgę žalčiai. Jų čia neįtikėtinai daug! Net trumpam užsukus gali užtikti juos besišildančius pakelėse, šalia senų pastatų, pavasarį poravimosi metą plaukioja jie ežere, o kai ateina laikas „numesti marškinėlius“, jų išnarų pilna visur – žmonės sako, šių randa ant kelių, takelių, gėlynuose ir net ant savo padargų. Laimė, dubingiškiai žaltukų nevengia, juos myli ir globoja – Asvejos regioniniame parke yra įrengtos apsaugos tvorelės, saugančios šiuos lietuvio mitinei sąmonei tokius svarbius gražuolius.
Archeologiniai Asvejos tyrinėjimai ir naujausia intriga
(Parengta pagal BNS informaciją)
Asvejos ežero dugnas povandeniniais archeologiniais tyrimų metodais su pertraukomis žvalgomas jau nuo 1998 m., kuomet į rytus nuo dabartinio Asvejos tilto, vedančio link Dubingių miestelio, pirmą kartą buvo surasti anksčiau čia stovėjusio tilto poliai, jo horizontalios konstrukcijos bei XVI-XVII a. datuojami archeologiniai radiniai: buityje naudotų indų šukės, koklių, čerpių, plytų dalys, įvairios metalinės statybinės detalės. Kitose ežero vietose povandeninių žvalgymų metu taip pat buvo surasta buvusios perkėlos vieta ir įvairiais laikotarpiais datuojamų medinių luotų – nuo pat akmens amžiaus laikų Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose plačiausiai naudotų vandens transporto priemonių.
2020 m. tęsiant povandeninius Asvejos ežero žvalgymus, archeologus nustebino netikėtas radinys – senojo tilto vietoje, priklausančioje saugomai Dubingių piliavietės teritorijai, aptikti žmogaus palaikai. Toks atvejis, kuomet po vandeniu aptinkami žmogaus palaikai su jam priklausančiais asmeniniais daiktais kaip pavienis atsitiktinis objektas, o ne laidojimas, yra unikalus ir pirmas Lietuvoje.
Archeologams kartu su profesionaliais narais žvalgant po vandeniu ir fiksuojant senojo tilto liekanas, 9 m gylyje, ežero šlaite, aptikti žmogaus palaikai, padengti dumblo ir smėlio sluoksniu. Aptiktą objektą atidengti buvo naudojamas povandeninių archeologinių tyrimų praktikoje įprastas vandens siurblys, tvirtinamas ant vandens paviršiuje plaukiojančios platformos. Po vandeniu suformuota tyrimų perkasa archeologų komandos, buvo tiriama atidengiant surastą objektą žingsnis po žingsnio: plonais sluoksneliais šalinant dumblo ir smėlio sluoksnius bei kruopščiai fiksuojant, kaip tai yra įprasta archeologijos metodikai.
Preliminariais duomenimis, tyrimų metu surasti viduramžių kario palaikai. Tai liudija šalia aptiktas kardas, gerai išlikę ilgi odiniai auliniai batai, prie kurių pritvirtinti pentinai, du peiliukai, kurių vienas su odinėmis makštimis, dirželių liekanos. Pagal analogijas, šie radiniai gali būti datuojami XVI a. Tyrėjus stebina puikiai išlikę iš organinių medžiagų (odos) pagaminti daiktai: aprangos detalės, makštys, dirželiai. Remiantis pirminėmis antropologų išvadomis – tai jauno vyro palaikai, kurio mirties priežasties osteologinė medžiaga neatskleidžia, tačiau tyrimai bus tęsiami. Osteologinė medžiaga šiuo metu yra tiriama Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, o archeologiniai radiniai yra perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui ir konservuojami. Pasitelkus archeologinius, istorinius, antropologinius tyrimų duomenis ir metodus bei atlikus išsamius tyrimus, bus atskleista dar daugiau šio unikalaus radinio paslapčių, kurios neabejotinai papildys Lietuvos ir Europos viduramžių istoriją.
