Kurti.
Negalima bijoti!

Tautinės tapatybės, pilietinio sąmoningumo puoselėjimas (o atkuriant istorinį-kultūrinį paveldą tai ir vyksta) yra labai svarbi „minkštoji“ gynybos dalis. Kai tauta žino, kas ji yra, ką paveldėjo ir ką turi branginti, ją daug sunkiau nutildyti, palaužti, juolab – ištrinti iš tautų žemėlapio. Radvilų pilis niekada nebuvo ir ją prikėlus, tikime, nebus istorinė butaforija, skirta pasigrožėti turistams – visomis išgalėmis stengsimės, kad ji taptų švietėjiška, ugdančia, telkiančia valstybingumo, drąsaus veikimo, pilietinio angažuotumo erdve bei simboliu. Neabejojame – pilis ir šiandien gali tapti gynybos tvirtove, tik ne statinio, o dvasine prasme, nes ją prikeliant bus rūpinamasi ne tik ir ne tiek istorinės praeities „įšaldymu“, o dabarties kūrimu ir puoselėjimu.

Bendruomenių stiprinimas yra saugumo garantas. Sutelkta bendruomenė yra stipriausias saugumo tinklas. Dubingių pavyzdys rodo, kaip rūpestis kultūros paveldu, jo atgaivinimas ir aktualizavimas telkia žmones, kuria bendrystę. Bendruomenė, kuri prisimena, kartu stato, švenčia, kuria šiuolaikiškas veiklos, komunikacijos formas yra gyvybinga ir krizės metu. Ji netampa pasyvi auka. Ji veikia. Ne tik aktyviai saugo – ir gina, nes jaučiasi priklausanti prasmingai visumai.

Istorijos atgaivinimas kuria viltį. Viltis yra ilgalaikė investicija. Kai aplink viskas grimzta į nerimą ir netikrumą, projektas, simbolizuojantis ilgaamžiškumą, prasmingą veiksmą ir tam skiriamą laiką, yra psichologiškai būtinas. Pats jo vyksmas teigia: mes nesame nei dabarties vartotojai, nei aukos. Mes – kūrėjai. Kultūrinė iniciatyva, kviečianti ne rezignuoti, o dalyvauti, savaime yra vilties ženklas, skatinantis statyti bei kurti – netgi tai, kas, atrodytų, viršija mūsų galimybes ir jėgas. Taip išlaikoma ne tik tai, kas būtina, bet ir tai, kas vertinga.

Paveldas turi veikti. Suvokdami šio projekto reikšmę ir tikėdami jo prasmingumu, įžvelgiame ir galimus suklupimo akmenis: jei pilies atkūrimas atskirtų proceso dalyvius nuo realių socialinių problemų ar nutolintų žmones nuo šiandienos iššūkių, jis taptų vien estetine pabėgimo forma. Todėl labai svarbu, kad iniciatyva nuo pat pradžių ir visada būtų angažuota edukacinei bei pilietinei misijai, nevirstų elitine, o taptų atvira visiems, būtų bendruomenės telkimo, veikimo ir kūrybinio potencialo žadinimo erdve. Atstatyta pilis šiems tikslams pasitarnaus tik tada, jei ji taps gyvu patyrimu, ugdančiu pilietinę, tautinę ir kultūrinę savimonę.

Apibendrinant – šiandienos kontekste pilį atstatyti prasminga, nes kartu „atstatinėsime“ ir pilietinę dvasią. Radvilų Dubingiai taps vieta, kur bendruomenė ir visuomenė augs, stiprės, mokysis būti laisva. Taip visi drauge pastatysime vidinę sunkiai įveikiamą gynybinę sieną.