Anksti žuvusio dubingiškio Vytauto Meilūno istorija dramatiška ir skaudi. Tačiau įsimintina ir brangintina. Apie ją – Algirdo Šiukščiaus straipsnis „Valstiečių laikraštyje („Valstiečių laikraštis“, 1995 m. spalio 24 d. Nr. 85 (7449)
Išėjo į partizanus
Į partizanus išėjo jis 1953-aisiais, kai organizuoto pasipriešinimo okupantams jau beveik nebuvo, ir Šiaurės Lietuvoje besislapstė vos vienas kitas miško brolis. Jis greičiausiai buvo paskutinysis arba vienas paskutiniųjų Lietuvos vyrų, kurie pasirinko partizano dalią. Partizanavo, tiesa, vos keletą valandų ir nespėjo iššauti nė vieno šūvio. Žuvo, sulaukęs vos 23 metų. Tai – Vytautas Meilūnas…
Meilūno pavardę aptikau žinomo Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio byloje. Dėmesį patraukė trumpas įrašas pageltusiuose lapuose: „Trečiasis bandos (turima omenyje A. Kraujelio grupė – aut. past.) narys priimtas 1953 metų vasarą. Tai gimnazistas Vytautas Meilūnas-Vladas. Nušautas po 5–6 dienų…“
Apie V. Meilūną 1966 metais balandžio 13 dieną rašė ir Utenos rajono laikraštis „Lenino keliu“. Straipsnis pavadintas „Būkit prakeikti, žmogžudžiai“. Tai puikus pavyzdys, kaip anuomet sovietinė spauda šmeižė miško brolius. Paklausykit: „… Susirado (Kraujelis – aut. past.) į save panašų palaido gyvenimo mėgėją Vytautą Meilūną, bet „Lietuvos partizano“ vardą pas Kraujelį ne taip lengva buvo užsitarnauti. Gerą valandą jam skaitė moralus ir „nuostatus“, koks turi būti partizanas, kol įteikė su keliais šoviniais pistoletą. Meilūnui net prakaitas ėmė sunktis per kaktą nuo Kraujelio pamokslo. Deja, ši laimė Meilūnui neilgai šypsojos. Saugumo organai šeštą dieną šmėklą likvidavo“.
Dabar jau sunku pasakyti, kas nulėmė, kad V. Meilūnas tapo partizanu. Brolis prisimena, kad Vytautas iš mažens labai mėgo skaityti knygas, jų daug turėjo. Vis kažką rašinėdavo į sąsiuvinius. Labai mylėjo motiną. Nepasižymėjo dideliu polinkiu į ūkio darbus, nors beveik 12 ha žemės reikalavo nemaža triūso.
Prisimena Molėtų bendraklasiai
Buvę Molėtų vidurinės mokyklos bendraklasiai Vytautą mini labai gerais žodžiais. Anot jų, tokio doro, malonaus ir gero vaikino tikrai neįmanoma pamiršti. Viena bendramokslė pasakojo, kaip kartą klasės susirinkime buvo norėta pagal nurodymą iš viršaus pasmerkti už kažkokią politiką jų draugę (tokie „teismai“ dar gyvi mūsų atmintyje). Iš visos klasės tik vienas Vytautas išdrįso užtarti mergaitę.
Vytautas gerai rašydavo lietuvių literatūros rašinius, todėl norėjo baigęs vidurinę studijuoti universitete. Mėgino jėgas ir poezijoje, tačiau parašyti eilėraščiai dingo be žinios. Beliko tik vienas kitas posmelis anuomet madingose „poezijos“ knygelėse.
Prieš akis – 1949 metų Molėtų vidurinės mokyklos abiturientai. Vienuoliktokai nusifotografavo ankstyvą birželio rytą po paskutinės kartu praleistos nakties. Simboliškai už jų nugarų dunkso sudegęs namas – sakytum, tragiškas fonas jų gyvenimams. Iš šios laidos vienas tapo kolaborantu. Kai kas padarė nomenklatūrininko karjerą. Dar kiti stengėsi tyliai gyventi – prisitaikė prie esamos padėties. Bene vienas vienintelis iš jų iki gyvenimo pabaigos išliko savimi – Vytautas.
Vytautas, kaip ir nemaža kitų, tuo metu baigusių mokyklą, pradėjo dirbti mokytoju, nes jų trūko. Sovietinė valdžia plėtė mokyklų tinklą, norėdama parodyti, kad rūpinasi liaudies švietimu.
Studijas universitete teko atidėti vėlesniam laikui, puoselėjant viltį artimiausiu metu įstoti į neakivaizdinį skyrių. Pradėjo mokytojauti Murališkių kaimo pradinėje mokykloje.
Teko slapstytis
Nežinia kaip pradėjo Vytautas bendrauti su apylinkių partizanais. Dabar jau nebeįmanoma nustatyti, su kuo jis palaikė ryšius, kada juos užmezgė. Vieni sako, kad perduodavo jiems išgirstas per užsienio radiją žinias, platino literatūrą. Kiti teigia, jog jis turėjo neblogą fotoaparatą, todėl gali būti, kad partizanus yra fotografavęs. Tačiau greičiausiai viskas prasidėjo po to, kai į saugumo rankas pateko Meilūno daryta vieno partizano žmonos laidotuvių nuotrauka. Arba tada, kai Dubingiuose buvo laidojami nušauti komjaunuoliai, ir jis pasakė gražią kalbą, nepamiršdamas J. Janonio „geresnio paminklo didvyriams nebus…“ Tuo sužavėjo saugumiečius, ir anie iš karto pasiūlė bendradarbiauti. Žinoma, Vytauto sutikimo nebuvo ir negalėjo būti. 1951 metų pavasarį vyko rinkimai, ir į Dubingius atvažiavo kareivių lydima komisija. Tuomet toks reiškinys buvo įprastas. Su jais atvyko majoras, neva pirmininkas. Jis pasikvietė Meilūną pokalbiui, tačiau Meilūnas neatėjo – pabėgo, pasakęs bendradarbiams: „Negaliu išduot žmonių, neisiu“. Kiek žmonės prisimena, nuo to ir prasidėjo jo klajonės ir slapstymasis. Teko slapstytis net netoli nuo Dubingių esančiame Žalktynės raiste.
Tuo metu Vilniuje gyveno jo brolis Vilius. Vilius prisimena, jog Vytautas yra slapstęsis netoli Vilniaus, Prošiškėse. Čia gyveno pas Česlovą Meilūną, atsikėlusį užkuriu. Česlovui vos tik išėjus, prisistatė saugumas, ir šeimininką nusivežė į Vilnių, tardė. Patį Vilių tardė 1951 metais. Iškvietė iš darbo Dvarčionyse į Naująją Vilnią neva patikrinti dokumentų. Ten klausinėjo, iš kur nuotraukos su partizanais. Prisimena, kad vienoje jų buvo nufotografuoti 5 ar 6 vyrai ir mergina. Pervežę į KGB požemius, taip pat tardė, mušė pistoletu per galvą. Po to liepė važiuoti ieškoti brolio.
Pasakoja Vytauto Meilūno bendramokslės
Buvusios Vytauto bendramokslės pasakoja, kad jis tuomet beveik visas jas aplankė, vis prašydamas trumpam priglausti. Taip buvo pasiektos Ubiškės (bene prie Vievio), Užpalių, Aluntos, kitų rajonų vietovės. Nesisakydavo, kodėl slapstosi, tik prasitardavo, kad negali dirbti toliau mokykloje. Anais laikais žmonės nebuvo smalsūs: kuo mažiau žinosi, tuo geriau.
1951 metų pabaigoje Vytautas nusprendė išvažiuoti į Sibirą, manydamas, jog ten bus saugiau. Kažkodėl pasirinko Irkutską, tačiau iš jo grįžo po 2-3 mėnesių, prieš Kalėdas. Nors ir toli buvo išvažiavęs, bet iš karto pajuto, kad yra sekamas.
Dar gyva mokytoja Veronika Mozūraitė-Šakalienė štai ką papasakojo apie Vytauto paskutines dienas ir žuvimą. Paklausykime jos.
– Jis slapstėsi pas mus 1952 metų pabaigoje, ne anksčiau. Kaip jis prie mūsų pritapo, aš neatsimenu. Su Pilkiene buvom vienoj mokykloj, vėliau aš persikėliau į Akmeną netoli Giedraičių. Tai, būdavo, ateina pas ją, pabūna, o paskui pas mane – ir atvirkščiai. Pas Pilkienę kartą užėjo šeimininkė, teiravosi, kas per vyras, o mane kita mokytoja to paties klausė. O jis sakydavo, kad negali mokykloje dirbti – yra persekiojamas. Dar pridurdavo, kad kažkas buvo sušaudytas ant ežero ledo, tai saugumas įtaria, kad čia jo darbas. O jam taip nusibodo slapstytis! Sakė, kad turįs tik vieną svajonę – su kuo nors pasikalbėti, būti ne vienas. Mes su Pilkiene pasitarėm, sakom, nerekomenduojam, tačiau padėsim surasti išeitį. (Pas Veronikos tėvus užsukdavo Kraujelis, todėl ir buvo sumanyta juos suvesti). Vytautas, kai pasiūlėm šį variantą, tai ilgai svarstė, o paskui pasakė: „Aš jau nebegaliu vienas“. Buvo pavasaris. Aš parėjau namo, susitikau Kraujelį. Kadangi jis pasitikėjo mūsų šeima ir manim, sako: „Gerai, aš priimsiu, jeigu jūs laiduojat už jį“. Pasakiau: „Garantuoju, suprask, geras žmogus, jeigu tiek laiko slapstosi“.
Į pavakarę Meilūnas atėjo. Atėjo kažkur nuo Dubingių, pro Molėtų pakraštį. Dar kaimynę Juočiuose paklausė, kur čia tokie Mozūrai gyvena. Paskui ta klausė, kas čia toks buvo, ar tik ne Verutės simpatija. Sako, toks gražus vyras, aukštas, su lietpalčiu. Vytautas buvo labai neramus, liūdnas: „Na, tai pakalbėkit man ką nors dar“, – vis prašė. O aš labai buvau įbauginta: pas mus čia kelias, čia pat ežeras: ir jeigu užklups – kaip bunkery. Aš vis klausaus ausis pastačius, ar kas neateina. O jis sako: „Pabūkim, pasišnekėkim, ko jūs taip baiminatės?“ Ir toks liūdnas, toks liūdnas.
Lemtingas vakaras
Atėjo vakaras, atėjo Kraujelis su Vladu Petroniu-Nemunu. Aš paruošiau vakarienę jiems be jokio šnapso – pas mus jis nebuvo vartojamas, aš gyvenime nemačiau tėvuko išgėrusio. Pavakarieniavo jie, pasišnekėjo, o aš vis galvoju: „Viešpatie, tik jūs greičiau išeikit“. Žinot, kaip baisu, tuomet ieškodavo Kraujelio, mat čia jo tikra teta gyveno. Tada jie išėjo, pas mus pabuvę gal porą valandų. Kai jie nuėjo, nepasakysi, kad Vytautas buvo nusiminęs.
Ryte (aš dar miegojau) ateina sesuo, gyvulius laukan išvedus. Sako: „Žinai, vienas iš trijų žuvo, ir atrodo, kad V. Meilūnas. Matė žmonės, kaip jį negyvą į mašiną metė. Su pilku lietpalčiu.“
Kitą rytą skrebai slankiojo. Atėjo vienas jų, darže pritūpė prie manęs ir pradėjo džiaugtis, kad žygdarbį atlikęs. Sakau jam: „Tai jūs kad gyvą būtumėt paėmę, tai būtų nauda buvusi, o taip kiekviena boba gali“.
Paskui, gal po savaitės, buvo atėjęs žmogus, prisistatė kaip brolis. Atnešė nuotrauką, rodė, manęs tada nebuvo, o tai būčiau tikrai išsidavusi. Sesuo sakė man paskui: „Matau, kad čia Meilūnas. Klausia, ar čia nebuvo toks užėjęs“. Ji išsigynė. Tuo metu milicijos kieme Molėtuose Meilūnas gulėjo, o žmones atpažinimui prie jo vedžiojo.
Vėliau atėjęs Kraujelis atsiprašinėjo, dėl Vytauto žuvimo kaltę ant savęs vertė. Aš vėliau labai nusigandau, kai jo draugas, toks nedidukas, pasidavė rusams – jis galėjo išduot ir Kraujelį, ir ryšininkus. Tačiau, atrodo, nieko neišdavė.“
Štai toks mokytojos V. Šakalienės pasakojimas.
Nušauto Vytauto nuotrauką saugumiečiai rodė ir jo motinai, klausdami, gal pažįsta. Ji, žinoma, išsigynė. Kaip neseniai pasakojo Vladas Petronis-Nemunas, dėl Meilūno mirties nemaža kaltė tenka Kraujeliui. Mat Meilūnas su Petroniu atsigulė pamiegoti krūmuose, o Kraujelis turėjo saugoti. Kraujeliui užteko atsitraukti, kaip į miegančiuosius pasipylė šūviai. Vytautas buvo nukautas vietoje, Petronis laimingo atsitiktinumo dėka liko gyvas.
Vėliau apylinkėse kažkas buvo paskleidęs gandus, kad matė Meilūną gyvą kažkur Lenkijoje, ir kai kas tuo tiki iki šių dienų. Deja, niekas nežino net apytikrės vietos, kur užkastas Meilūno kūnas. Žinančių, tiesa, yra, tačiau jie kaip vandens prisėmę į burną.
