Kunigas Jonas Giedrys SJ – dubingiškis. Gimė 1921 m. rugpjūčio 29 d. Veronikos Šikaitės ir Juozo Giedrio šeimoje. Jo tėvas buvo felčeris, Dubingiuose ir aplinkinėse parapijose pagarbiai vadintas daktaru, nes toli pranokęs felčerio žinias ir kompetencijas. „Jei kas nors susirgdavo, jam nebuvo svarbu diena ar naktis. Keldavosi, priimdavo ligonius arba pats važiuodavo ten, kur reikėjo. Namuose buvo įsirengęs nediduką priimamąjį, kurio durys buvo nuolat atdaros. Nebuvo ligos, kurios jis neišgydytų. Jei suprasdavo, kad jam trūksta žinių, arba pats ligonį nugabendavo pas artimiausią gydytoją, arba pasirūpindavo, kad tai padarytų kas nors kitas. Aš jam irgi esu skolinga gyvybę… Taip, mes, dubingiškiai, didžiuojamės jo sūnumi kunigu Jonu Giedriu, bet tėvas šio pasididžiavimo vertas nė kiek ne mažiau“ – apie savo dėdę pasakojo dukterėčia Kristina Giedrytė-Lyndienė.
Steponas Antanavičius knygoje „Molėtų krašte“ (Molėtų krašto muziejus, 2014 m.) apie Juozą Giedrį pateikia tokių žinių: tarnaudamas carinėje armijoje 1901–1903 m. Smolensko karo ligoninėje išmoko felčerio amato, trejetą metų darbavosi kariuomenėje, vėliau grįžo ir felčeriavo gimtuosiuose Ciūniškiuose šalia Dubingių. Pirmojo pasaulinio karo metais, iki pat karo pabaigos vėl dirbo karo felčeriu, tada jau Riazanėje, po karo grįžo į gimtuosius Dubingius ir iš jų jau nebepasitraukė iki pat mirties, 1958 m. Jono tėvas buvęs labai visuomeniškas žmogus, bendravęs su pasienio policininkais, padėjęs organizuoti įvairius renginius, rasdavęs bendrą kalbą su įvairių pažiūrų, tautybių žmonėmis. Taigi, būsimasis kunigas vienuolis turėjo plataus akiračio, atsakingo, nenuilstamai atsidavusio kitiems tėvo pavyzdį.
Motina Veronika uoliai atliko savo motinos ir žmonos pareigas – pagimdė keturis vaikus, du iš jų anksti mirė nuo tuo metu neišgydomų ligų, taigi šeimoje augo Jonas ir vyresnioji jo sesuo Elena. Sūnaus ryšys su motina, pasak Kristinos Giedrytės-Lyndienės, buvęs šiltas ir stiprus. Deja, ji mirė gana anksti – Jonui sulaukus septyniolikos.
„Dėdės namai buvo svetingi, atviri. Jie mėgo kviestines vakarienes, į kurias susirinkdavo Dubingių ir jų apylinkių šviesuomenė. Kaip ir daugelyje dubingiškių šeimų tuo metu, dėdės šeimoje buvo kalbama lenkiškai, bet visi mes, be abejonės, žinojome, kad esame lietuviai. Pagarbiai bičiuliavomės su kaimynais lenkais, bet buvome tikri savo tėvynės patriotai“ – prisimena ponia Kristina. Tai, ko gero, iš dalies paaiškina Jono Giedrio užsidegimą, su kuriuo jis visą gyvenimą puoselėjo tautiškumą Urugvajaus lietuvių bendruomenėje. Beje, namai, apie kuriuos pasakojama, išlikę. Juose ir gyvena Kristinos Giedrytės-Lyndienės šeima.
Jono Giedrio tėvai buvo gilaus tikėjimo žmonės. Abu dažnai kartodavę norintys, kad jų vaikai rinktųsi pašaukimo kelią. Šis lūkestis netruko išsipildyti.
Permainingi keliai į pašaukimą
Pradžios mokslus Jonas Giedrys baigė Dubingių pradinėje, šešias gimnazijos klases – Giedraičių gimnazijoje, likusias dvi – jau Kaune, 1940–1942 m. studijuodamas kunigų seminarijoje. Į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje įstojo 1938 m. rugsėjo 10 d., praėjus vos savaitei po motinos mirties. Po poros metų gyvenimo ir filosofijos studijų naujokyne užklupo negandų metas, supurtęs ir netikėta kryptimi nukreipęs Jono Giedrio gyvenimą. Apie šį neleng ą laikotarpį viename iš laiškų pusseserei Lionginai jis rašė: „Paskutinę vasarą, artinantis bolševikų frontui , mus, studentus, išsiuntė į Žemaitiją. Aš su kitu jėzuitų studentu gyvenome jo tėviškėje. Tikriausiai netoli Kretingos. Rudenį susirinkome Telšių kunigų seminarijoj – pusę Lietuvos jau buvo užėmę rusai. Visi tikėjosi, kad vokiečiai juos atstums. Bet frontas subraškėjo. Rusai vokiečius pradėjo stumti. Vienas kunigas jėzuitas vokietis T. Fulstas visą naktį gėrė su karo komendantu, kol tas nusigėręs pasirašė ant leidimų visiems klierikams vykti į Vokietiją Eichstadt seminariją. Tada mes visi lietuviai jėzuitai, viso 6, su pora arklių vežimu ir išvykome, nes traukinių jau nebebuvo. Traukėsi vokiečių kariuomenė ir šalia jų lietuviai. Nesimatė voros pradžios nei pabaigos – tai buvo minios žmonių. Privažiavome prie Nemuno, tiltai susprogdinti, o minios žmonių laukė eilės prie kelto. Taip keliavome porą dienų.“
Šiaip ne taip atsidūręs Miunchene, jėzuitų filosofijos ir teologijos namuose, baigė trečiuosius filosofijos studijų metus, po to ėmėsi tris metus trukusių teologijos studijų. 1948 m. (kai kurie šaltiniai nurodo 1949 m.) buvo įšventintas kunigu. „Sužinojęs, kad liet. jėzuitai rengiasi kurtis Urugvajuje, pasisiūliau ir aš ten vykti. […] Paskutinius mokslo metus (jau baigus teologiją) praleidau Ispanijoje, kur pramokau ispanų kalbos. Atvažiavęs į Urugvajų 1952 m. spalio 10 d. jau gerai galėjau susikalbėti su vietiniais“ (ten pat).
Urugvajus, vargingas Montevideo priemiestis Cerro
Kontekstas, į kurį papuolė tėvas Jonas Giedrys, buvo nė ką mažiau sudėtingesnis nei istorinių įvykių nulemtos paskutiniųjų jo metų peripetijos. Štai, kaip jį aprašo Urugvajaus lietuvių bendruomenės leistas Sekmadieninis biuletenis straipsnyje „Urugvajaus lietuvių bažnyčios 40-tosios metinės“ (šio biuletenio įkūrėjas ir ilgametis rengėjas, beje, buvo pats t. J. Giedrys): „Urugvajaus lietuvių kolonija buvo susiskaldžiusi […]. Lietuvių buvo apie 6000. Didžiąją dalį sudarė komunistuojantieji – darbininkų klasė, nors tikrų komunistų buvo apie tuzinas asmenų. Jie buvo labai karingi ir aktyvūs. […] Jų vadai buvo tikri fanatikai. Antroji grupė, maža, socialistinė. Jai priklausė daugiau išsilavinę lietuviai, netolerantiški. Buvo atsivežę iš Lietuvos neigiamą nusistaymą prieš tikėjimą. […] Trečia grupė – nuoširdūs tautininkai, lietuviai, nors ir mažai tikintys. Su jais bendradarbiavo ir lietuviai katalikai, nors jie jautėsi suvaržyti nuolatinių komunistų ir kraštutinių socialistų užpuldinėjimų ir pajuokos. Tikinčiuosius laikė atsilikusiais. Bendrai, Urugvajaus gyventojai buvo labiausiai nutolę nuo tikėjimo negu kitos P. Amerikos valstybės. Todėl čia buvę keli kunigai neištvėrė, išvažiavo, o du, apsimetę kunigais, nors tokie nebuvo, visai sumaišė geros valios lietuvius katalikus. Tik drąsesnieji ir uolesnieji lankė kun. Grigaliūno kartą per mėnesį atnašaujamas šv. Mišias sekmadieniais savo parapijos bažnyčioje.“
Pats J. Giedrys, 1996 m. kalbinamas kun. Kazimiero Ambraso JD, situaciją nusakė nuosaikiau, jo įžvalgos yra persmelktos ganytojiško rūpesčio: „Atvažiavę į šį kraštą lietuviai nesėdėjo rankų sudėję. Daugelis jų tuojau susirado darbo anuomet labai išgarsėjusiose skerdyklose, kas ne kas pradėjo siuvėjauti, griebėsi staliaus darbų ir kitokių užsiėmimų susirado. Tačiau vargo ir skurdo matė kone kiekvienas, nes ne vienam pradžia dėl priešiškos aplinkos, kalbos nemokėjimo ir kitų nepalankių aplinkybių buvo sunki ir nedėkinga. […]mūsų parapija įsikūrė jau nuo seniau gyvenančių iš kitų pasaulio kraštų atvykusių svetimšalių, taip pat uragvajiečių, daugiausia ispanų kilmės, neturtingame Cerro rajone. Nemaža šio rajono gyventojų ligi pat šių dienų – tikri bėdžiai. Jiems visais laikais reikėjo tiek dvasinės, tiek medžiaginės pagalbos.“
Iš straipsnio to meto išeivijos spaudoje
Ir pilnam paveikslui – dar viena citata iš nediduko straipsnio to meto lietuviškoje komunistinėje išeivijos spaudoje (deja, šaltinio nustatyti nepavyko, cituojama iš išplėšto laikraščio lapo): „Į Urugvajų mes atvažiavome 25-eriais metais anksčiau negu lietuviški kunigai jėzuitai. Mes visą amžių sunkiai dirbom ir nieko gero neužgyvenom. O jie atvažiavę nieko nedirbo, tik ganė „dūšias“, pardavinėjo dangų, gąsdino pekla ir per keletą metų pasidarė bagoti.“ Būta ir kur kas asmeniškesnių užsipuolimų. Jų nestokojo ir tėvas Jonas Giedrys. Pasak tėvo Antano Saulaičio SJ, tuo metu misionieriavusio Brazilijoje ir dažnai atvykdavusio pagelbėti Urugvajaus lietuvių parapijai, komunistuojantys radikalai nebūtinai buvo „parsisiųsdinti iš sovietų“ – aršią ir ekspansyvią komunistinę propagandą varė skerdyklų savininkai. „Kai metai iš metų žmonėms yra kartojamas melas, anksčiau ar vėliau jie juo patiki.“ – sakė tėvas Antanas.
O tiesa?
Žmogus, 1952 m. laivu atplaukęs į Urugvajų ir su savimi atplukdęs Fatimos Marijos paveikslą naujai statomai lietuvių bažnyčiai, daug vėliau laiške savo pusseserei Lionginai rašys: „Žinau, kad pildau Dievo valią. Nė kiek nesigailiu dėl savo pašaukimo. Jei šiandien reikėtų rinktis, vėlei sėsčiau į tą patį suolą. Nors ne vienąsyk esu skaudžiai apkalbėtas, – visiems atleidžiu ir pridėjęs ranką prie širdies galiu atvirai ir drąsiai tarti: Viešpatie, šiandien, rytoj ir visą gyvenimą, Tau esu gyvas ir miręs.“
Atvykęs į Montevideo J. Giedrys rado besidarbuojančius jėzuitus Joną Bružiką ir Vladą Mikalauską. Šie, surinkę lėšų iš JAV lietuvių, jau buvo nupirkę žemės sklypą Cerro. Tėvas Bružikas tuojau vėl išvyko į Šiaurės Ameriką ir Kanadą prašyti lietuvių pinigų, tėvas Giedrys paskirtas vikaru, jam atiteko visi pastoracijos rūpesčiai. Bažnyčia buvo pastatyta per trejetą metų (parapija įkurta 1955 m.), o nuo 1961 m. tėvas Giedrys tapo „lietuvių klebonu“, kaip šiltai jį vadino parapijiečiai. Tiesa, 1964–1967 m. jis dirbo Brazilijoje, dažnai nuvykdamas vesti rekolekcijų į Argentiną, bet po to vėl grįžo į Montevideo ir klebonavo jame iki pat mirties 1998 m.
Dar 1952 m. buvo išrinktas „pastovus bažnytinis vyrų komitetas“. Tais pačiais metais jau minima Vasario 16-osios šventė, priimtas protestas dėl Lietuvos okupacijos, vyksta kiti svarbūs kultūriniai-tautiniai renginiai, tautiškumo pagrindu vienijantys lietuvių bendruomenę. Juos rengia bažnyčios komitetas, parapijiečiai, Urugvajaus lietuvių kultūros draugija ir, žinoma, tėvai jėzuitai, taip pat ir t. Giedrys.
Iš Urugvajaus provincijolo t. Armando Raffo laiško, rašyto tėvui Giedriui mirus, 1998 11 03: „Visi jį pažinoję atsimena t. Jono nenugalimą sąmojų; kažkas pasakė, kad dabar jis pasakoja juokus Amžinajam Tėvui. Gal šis sąmojis, kai net save patį taip linksmai „tarkuodavo“, jį ir įgalino be kartėlio iškęsti daugybę kančių, leido jaustis mylimu Dievo. Niekada nelaikė savęs pranašesniu už kitus ir savo būdu stengėsi nešti taiką pasaulyje, kurio smurtą pats buvo patyręs.“
Darbai
Per šis kelis dešimtmečius buvo nuveikta nesuskaičiuojama gausa matomų ir mažiau matomų darbų: visų pirma, stengtasi užmegzti dialogą su susipriešinusiomis lietuvių grupėmis. Apie tai gyvai pasakoja tuometinės lietuvių parapijos parapijietis, artimai pažinojęs tėvą Giedrį, Edmundas Andruškevičius: „Kone kiekvieną žmogų jis sugebėdavo įtikinti, perteikti savo idėjas. Pradėdavo kalbėti juokaudamas, bet pokštai vėliau virsdavo rimta kalba. Buvo toks žmogus, su kuriuo susipažinęs neišvengiamai susidraugauji. […] T. Giedriui nebuvo jokių keblumų lankyti katalikus, socialistus ar komunistus. Tarkime, esi netikintis ir į tavo namus netikėtai ateina katalikų kunigas: simpatiškas, kalba lietuviškai, nori pabendrauti. Juk neišvarysi… Komunistams darė įspūdį, kad jėzuitai ir jų neaplenkia. Kai komunistus pavyko palenkti į savo pusę, jų vaikai pradėjo lankytis lietuvių parapijoje. Tais laikais nebuvo nei vaizdo grotuvų, nei naujų technologijų, bet t. Giedrys turėjo skaidrių ir jomis iliustruodavo pasakojimus apie istorinius įvykius. Mokėjo pasakoti labai linksmai. Paskui pradėjo nuomotis įvairius religinius 16 mm filmus, įgarsintus lietuviškai, tad vaikams labai patikdavo. Atveždavo ir nereliginių, komedijų. O kai lietuvių krepšinio komanda žaisdavo prieš urugvajiečius, tuomet visi jau galutinai susivienydavo.“ (Iš pokalbio „Jėzuitai Urugvajaus lietuvių gyvenime“. Edmundą Andruškevičių kalbino Jūratė Grabytė. „Laiškai lietuviams“, 2012 ruduo-žiema).
Pastačius bažnyčią veiklos plečiasi ir auga: „…t. Giedrys organizavo teatro trupes, vėliau – lietuvių tautinius šokius. Susikūrė anuomet tikrai labai stiprus tautinių šokių kolektyvas „Gintaras“, vėliau – „Ąžuolynas“, kuris veikia iki šiol. Turėjome ir garsų mūsų parapijos chorą „Aidas“ (Iš to paties pokalbio su Edmundu Andruškevičiumi). Tapęs lietuvių parapijos klebonu, drauge su parapijiečiais įrengė vasarvietę šeimoms ir jaunimui, kelis dešimtmečius rengė ir vedė laidas lietuvių radijuje, redagavo savaitines „Urugvajaus lietuvių žinias”, aktyviai bendradarbiavo su Urugvajaus lietuvių kultūros draugija, rėmė ir palaikė lituanistinę mokyklą, jaunimo būrelius, rūpinosi parapijos šalpa, veikiančia valgykla vargstantiems, lankė šeimas ir ligonius, po repeticijų ar lietuvių kalbos pamokėlių netgi surinkdavo vaikučius ir parveždavo juos namo… Parapijoje veikė sergančiųjų priklausomybėmis sielovada, teisinė pagalba parapijiečiams, turintiems pačių įvairiausių juridinių klausimų – keliskart per savaitę joje apsilankydavo jėzuitų įsteigto Urugvajaus Katalikų universiteto studentai psichologai ir teisininkai. Pats tėvas Giedrys ne kartą buvo Urugvajaus lietuvių atstovas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimuose. „Čia tik lietuviškos veiklos pusė. Atsiminkite, kad mūsų parapija visąlaik buvo dvilypė. Arba dvi parapijos po vienu stogu – viena lietuviška, antra vietinė. Jam teko rūpintis abiejų reikalais. Niekaip nesisekė (ir dabar nesiseka) tas dvi parapijas sujungti, padaryti vieną tikinčiųjų bendruoemnę. Visa tai reikalavo dvigubai jėgų ir energijos“ – minint pirmąsias tėvo Giedrio mirties metines rašoma 1999 m. spalio 31 d. Urugvajaus lietuvių bendruomenės Sekmadieniniame biuletenyje.
Lietuvoje tėvas Giedrys lankėsi vos du kartus – 1988 m. ir 1997 m. 1996 m. Urugvajuje Lietuvos prezidentas jam įteikė DLK Gedimino ordiną.
Šiame straipsnyje suminėti tėvo Giedrio darbai – tik menkas jo veiklos atspindys. Paraštėse laukia daugybė įsimintinų, įkvepiančių ir įstabių jo kasdienio tačiau nekasdieniško gyvenimo tarnystėje Dievui ir žmonėms istorijų.
Išėjo
Tėvas J. Giedrys gyvenimo saulėlydyje norėjo ir ruošėsi grįžti tėvynėn. Nebesuspėjo. Mirė 1998 spalio 31 d. netikėtai, bemiegant. Visų Šventųjų išvakarėse, parapijos steigimo metinių dieną, neseniai atšventęs jėzuitiško gyvenimo 60-metį, artėjant kunigystės 50-mečiui. Į kapines palydėti savo klebono, bendražygio, bičiulio susirinko didžiulė minia. Vėliau t. Giedrio palaikai įmūryti Fatimos Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčios sienoje.
„Paskutiniam jėzuitui t. Giedriui mirus, mūsų kolonija nebe tokia kaip anksčiau. Tiesa, veikia kultūros draugija, bet pasibaigė krepšinis, lietuviškas teatras, kuriame ir aš vaidindavau, nebeliko ansamblio „Gintaras“, kurį visur kviesdavo koncertuoti. Taip pat leisdavome laikraštėlį „Žinios“, kuriame kartą per savaitę būdavo pateikiamos visos lietuvių kolonijos naujienos. Dabar jo nebėra, ir lietuviškos naujienos mūsų nebepasiekia, nebent viena kita žinelė atsiranda internete (Iš to paties pokalbio su Edmundu Andruškevičiumi). Lietuviai jėzuitai pradėjo savo misiją Urugvajuje 1949 m. Su tėvo Giedrio mirtimi ši misija nutraukiama.
**
Šį kuklų metraštį pritinka baigti tuometinio jėzuitų generolo Peterio-Hanso Kolvenbacho SJ laiško, 1988 m. rašyto t. Giedriui švenčiant 50-ąsias vienuolinio gyvenimo metines, žodžiais:
„Viešpačiui metai nedingsta, Jam visada prieš akis ilgos nepastebimo darbo valandos, jūsų meilė mūsų broliams, jūsų aukos ir uolumas dėl sielų, ir tai suteikė prasmę jūsų pašvęstajam gyvenimui. Viešpats jums atlygins didžiausia dovana, kurią tik gali duoti, tai yra – Patį Save.
Visų Šventųjų išvakarėse būkim įkvėpti ir pakylėti šios šviesios atminties žmogaus.
